„Garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, garbė Tėvynei, kuri turi kam už ją žūti“.

Praėjusieji Lietuvos Atgimimo metai – kova dėl laisvės ir nepriklausomybės – lieka vis toliau ir toliau praeityje. Iš atminties išblėsta kai kurių įvykių detalės, nueina užmarštin žmonės, jų veiksmai ir charakteriai, kovų dalyviai, jų darbai ir pastangos nustumiami į antrą planą.
Tai kaskart jausdamas, tuos įvykius, kurių dalyviu aš buvau. Šiuo Lietuvos istorijos momentu buvau mažas sraigtelis: Sąjūdžio dalyvis, atkurtos Krašto apsaugos sistemos karininkas, tragiškų 1991 m. Sausio įvykių metu – parlamento gynėjas savanoris.
Politinė situacija ir rinkimai
Lietuvos politinis ir visuomeninis gyvenimas kunkuliavo lyg garo katilas. 1988- ųjų rudenį įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Jau tada mes, keletas aktyvistų bendradarbių, įkūrėme įmonės Sąjūdžio grupę – daugiau kaip 100 žmonių. Numatėme konkrečius planus ir juos įgyvendinome: platinome Sąjūdžio spaudą, rašėme straipsnius į to meto pažangią spaudą, kiek tuo metu įstengėme, kontroliavome administracinių savivaldos organų veiklą.

Artėjo 1990-ieji metai – permainų ir naujų vilčių metai. Mat tų metų vasario 24 d. buvo numatyti rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą.
Mane Sąjūdžio grupė delegavo labai atsakingai misijai – į Kauno Pramonės apygardos rinkimų komisiją. Buvau išrinktas 33-osios rinkimų apylinkės komisijos pirmininku. Apylinkę sudarė Palemono gyvenamasis rajonas, o būstinė įsikūrė vidurinės mokyklos patalpose.
Užgriuvo milžiniški darbai, nes komisija turėjo surengti rinkimus naujomis sąlygomis. Jos kardinaliai skyrėsi nuo ankstesniųjų sovietinių rinkimų. Mes žinojome, kad naujiems išrinktiesiems patikėsime tolimesnę Lietuvos ateitį. Kauno Sąjūdžio taryboje buvome perspėti apie galimas imperinių sovietinių jėgų provokacijas. Turėjome būti pasiruošę užkirsti kelią, net jeigu būtų bandoma rinkimus sužlugdyti.
Atėjo lemtingoji ir lauktoji diena. Šventiškai papuoštos patalpos, parengtos balsavimo kabinos ir balsadėžės, iškelta Trispalvė, laukiami rinkėjai. Komisijos nariai šventiškai pasipuošę, šypsosi, bet veiduose ir nerimas. Iškilmingai pradedu rinkiminės apylinkės darbą. Visi savo vietose. Ėmė plūsti pirmieji rinkėjai, apie 8 val., jų dar labiau pagausėjo. Mūsų darbą kontroliavo atstovai iš įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų. Pažeidimų nebuvo, viskas vyko sklandžiai.

Apie 19 val. rinkėjų ateidavo vos vienas kitas, nuo 20 val. jau išvis nieko nebebuvo. Iki vidurnakčio dar buvo labai daug laiko, tačiau balsadėžių atidaryti mes dar negalėjome. Su nerimu laukėme rezultatų.
Atidarę balsadėžės ir suskaičiavę balsus, sužinojome, kad dalyvavo apie 86 proc. mūsų apygardos rinkėjų. Laimėjo visi iškelti Sąjūdžio kandidatai. Suskaičiavome, užantspaudavome biuletenius ir užpildėme protokolą. Buvau gavęs nurodymą vežti rinkimų dokumentus į centrą Laisvės alėjoje, apsaugai buvo paskirtas vienas milicininkas. Iš anksto suplanuotą maršrutą teko keisti, nes buvo baiminamasi, kad nebūtume užpulti, kad rinkimų dokumentai nebūtų sunaikinti. Tik paryčiais atsiskaitėme ir išvykome ilsėtis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba aktyviai diskutavo dėl Krašto apsaugos sistemos sukūrimo. Dar Sąjūdžio rinkiminėje programoje vidaus politikoje vienas iš svarbiausių uždavinių buvo sukurti Krašto apsaugos sistemą.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1990 m. balandžio mėnesį buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas, pirmuoju jo direktoriumi paskirtas Audrius Butkevičius.
Kai kurių partijų programiniuose dokumentuose tuo metu vyravo nuomonė, kad Lietuvai kariuomenės išvis nereikia, o be to, jos išlaikymas gultų sunkia našta.
Tik 1990 m. lapkričio 2 d. po ilgų svarstymų buvo priimtas Krašto apsaugos tarnybos įstatymas.
Aš dar 1955-1958 metais mokiausi ir baigiau Karaliaučiaus (Kaliningrado) artilerijos karo mokyklą, todėl ir 1989 m. lapkričio 18 d. dalyvavau Lietuvos atsargos karininkų sąjungos (LAKS) Steigiamajame suvažiavime. Kai 1990 m. balandžio pabaigoje ši Sąjunga pagaliau buvo įteisinta, parašiau prašymą Krašto apsaugos departamento vadovybei dėl savanoriško priėmimo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Tuo metu Krašto apsaugai buvo labai reikalingi karininkai, reikėjo kuo skubiau juos paruošti.

Premjerės Kazimieros Prunskienės pasirašytu Vyriausybės nutarimu buvo įsteigti Lietuvos karininkų kursai, jų užduotis – greit perkvalifikuoti sovietinius karininkus savanorius besikuriančiai Lietuvos kariuomenei. Man buvo pasiūlyta užimti Lietuvos karininkų kursų viršininko pavaduotojo pareigas. Kursų viršininku buvo paskirtas atsargos pulkininkas Bronislovas Vizbaras – buvęs Lietuvos žemės ūkio akademijos Karinės katedros viršininkas, kuriam SSRS gynybos ministras Dmitrijus Jazovas atėmė karinį laipsnį ir pensiją.
Be manęs ir B. Vizbaro kursų branduolį sudarė: Vytautas Latkauskas – buvęs tiekimo įmonės transporto skyriaus viršininkas, Jonas Veselka – Žemės ūkio akademijos Karinės katedros dėstytojas, Algis Liorentas – Žemės ūkio akademijos finansininkas, Povilas Skrivelis – tos pačios Akademijos dėstytojas, taip pat mokytojas Kazimieras Skrinska, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas Algimantas Jurevičius, kariškis Arūnas Virbyla, transporto specialistas Antanas Staliūnas, Kauno politechnikos instituto laboratorijos darbuotoja Eleonora Kajackienė ir Žemės ūkio akademijos kanceliarijos darbuotoja Birutė Semerdokienė.

Vyriausybė skyrė patalpas Kaune, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, buvusiose DOSAAF automokyklos bazėje.
1990-iesiems baigiantis, tuoj po Kalėdų, buvo paskelbta priėmimo mandatinė komisija. Jos pirmininku paskirtas Krašto apsaugos departamento darbuotojas atsargos pulkininkas Jonas Paužolis, nariu buvau ir aš. Iš viso buvo priimti 55 kursų klausytojai, suformuoti du jų būriai. Aktyvumas nedidelis, dauguma klausytojų buvo sovietinės armijos eiliniai, seržantai ir atsargos karininkai su viduriniu bei aukštuoju išsilavinimu.
Kursai buvo formuojami, jau iškilus sovietų karinei grėsmei. Taip buvo sukurtas nedidelis savanoriškas būsimos kariuomenės karininkų branduolys.
Labai greit, vos po poros savaičių, Šis karinis mokomasis vienetas buvo pasirengęs bet kokia kaina ginti savo Valstybę, jos Aukščiausiąją Tarybą.
Visi – į Vilnių

Šaltą 1990-ųjų gruodžio pabaiga ir 1991-ųjų sausio pradžia. Virš Lietuvos kaupėsi grėsmės ir nerimo debesys. Politinė padėtis nėra stabili – juk dar tęsiasi ekonominė blokada, sklinda Kremliaus grasinimai, į Lietuvą įvedami papildomi sovietinės kariuomenės smogiamieji daliniai, kuriasi antivalstybiniai judėjimai ir organizacijos. Vakarų didžiosios valstybės tyli, palaikymo iš ten neturime.
Taip sutikome 1991-uosius metus.
Sausio 8 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka telefonu kreipėsi į kursų viršininką B. Vizbarą ir paprašė savanoriškos pagalbos – visiems atvykti ginti parlamento. Nė vienas iš mūsiškės komandos, tik ką suformuotos, tą dieną neatsisakė.

Iš Kauno atvykome ir Parlamentą pasiekėme jau po incidento su kolaboranto Valerijaus Ivanovo draugovių „Jedinstvo“ („Vienybė“) parlamento šturmo. Mūsų savanoriai buvo dislokuoti Parlamento rūmų sparno prie dabartinės A. Goštauto gatvės pirmajame aukšte. Antrajame aukšte įsitaisė Šaulių sąjungos vyrai. Tuo metu jau buvo suformuotas Parlamento gynybos štabas, vadovaujamas Jono Gečo. Gavome konkrečias gynybines užduotis.
Pagrindinės gynybos priemonės buvo labai primityvios: padegamieji mišiniai – Molotovo kokteiliai, šaltieji ginklai – įvairūs peiliai, armatūros gabalai užaštrintais galais bei viena kita ugnies priemonė – savadarbės granatos, dar medžiokliniai šautuvai ir keletas Antrojo pasaulinio karo vis dar veikiančių ginklų.
Sausio 11 d. daugiau nei tūkstantis vyrų iš visų Lietuvos kampelių buvo išrikiuoti Parlamento koridoriuose ir prisaikdinti ginti atkurtos Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Tarp jų – Krašto apsauga, Aukščiausiosios Tarybos apsaugos skyrius, pasieniečiai, muitininkai, Šaulių sąjunga, Sąjūdžio aktyvistai ir pavieniai asmenys bei organizacijos. Kartu su mumis savanorių priesaiką davė ir keletas ukrainiečių iš Kijevo ir Lvovo. Prisiekusiųjų sąrašus pasirašėme visi. Jie buvo išvežti ir paslėpti saugumo dėlei. Tik 2011 metais Nepriklausomybės gynėjų iniciatyva jie buvo išleisti atskiru leidiniu.

Agresija
Sovietų armijos pajėgos 1991 m. sausio 13-osios išvakarėse vieną paskui kitą užėmė Krašto apsaugos departamento pastatus Antakalnyje ir Viršuliškėse. Įtampa augo. Mūsų žvalgybos duomenimis iškilo reali grėsmė ir Parlamentui. Buvo toliau užimami ir kiti svarbūs valstybės objektai: paštas, oro uostas, geležinkelio stotis, radijo centras S. Konarskio gatvėje.
Kaune buvo užgrobta ir mūsų Karininkų kursų bazė. Apie 10 vai. pastatą apsupo apie 250 sovietų desantininkų smogikų. Jie pagrobė asmens bylas, sąrašus, dokumentus, kursų antspaudą ir kitą inventorių. Bazėje buvo likę pora dėstytojų vyrų ir dvi moterys – E. Kajackienė ir B. Semerdokienė. Jie iškeltomis rankomis buvo pastatyti kelioms valandoms prie sienų, apieškoti ir tardyti. Vėliau ne kartą per užgrobtą televiziją – „kasperviziją“ – buvo rodomi tie dokumentai kaip nacionalistinių sąmokslininkų planai. Kai kurie iš jų buvo atrinkti ir rodomi net per centrinę to meto Maskvos televiziją.

Kruvinoji sausio naktis
Laukimo ir nerimo vakarą Aukščiausiosios Tarybos gynėjai pritilo kaip prieš audrą. Parlamente buvo užgesintos šviesos. Ore tvyrojo sumišęs benzino ir tabako dūmų kvapas. Visi klausėmės Parlamento radijo transliacijos. Palikti savo dislokacijos vietas ir postus buvo draudžiama, nebent tik ypatingais tarnybos reikalais ir griežtai su slaptažodžiais.
Kunigas Robertas Grigas, vėliau Garbės savanoris, laikė Šv. Mišias. Jis suteikė Parlamento gynėjams visuotini nuodėmių atleidimą – paskutinį patepimą. Pagal bažnyčios kanonus šios apeigos atliekamos tik mirties akivaizdoje, kai išsigelbėti beveik neįmanoma. Suklupusi tūkstantinė savanorių minia žegnojosi. Kai kurie – gal išvis pirmą kartą gyvenime.
Buvo gautas Gynybos štabo leidimas norintiems pasišalinti, jie atleisti nuo duotos priesaikos. Kai kurie pasinaudojo tokia galimybe. Jų poelgis buvo pateisinamas, nes Parlamente tuo metu buvo per daug žmonių, apie 1,2-1,5 tūkst., neturėjome tinkamos ginkluotės, tai galėjo būti didelis beprasmių aukų skaičius.
Po vidurnakčio žvalgyba pranešė, kad iš karinio Šiaurės miestelio pajudėjo tankai ir šarvuočiai Parlamento link. Sulaikę kvapą, laukėme atomazgos.

Karinės technikos kolona pravažiavo šalia Parlamento po tiltu ir pasuko televizijos bokšto link. Po keliolikos minučių ten pamatėme šūvių pašvaistes ir trasuojančių kulkų raižomą tamsą, išgirdome automatinių ginklų kalenimą. Netrukus nutilo diktorės Eglės Bučelytės balsas. Lietuvos televizijos transliacija nutrūko.
Po kiek laiko ta pati šarvuočių kolona pravažiavo pro mus ir sugrįžo į kareivines, jau atlikusi kruviną darbą. Mus pasiekė pirmosios žinios apie sužeistus ir nužudytus televizijos bokšto gynėjus.
Iškart po tragiškos nakties buvo stiprinama Parlamento gynyba. Kursų vadovybė ir visi ten esantys dėstytojai organizavo savanorių apmokymus koviniams veiksmams, vadovavo inžinerinių įtvirtinimų įrengimui. Pastato viduje langų ir durų angos buvo tvirtinamos smėlio maišais, išorėje buvo įrengiamos barikados iš statybinių blokų, armatūros ir spygliuotos vielos, kasami prieštankiniai grioviai. Stogo prieigos buvo užminuotos, išdėstyti priešdesantiniai savadarbiai dygliai. Parlamentas virto tvirtove.

Man buvo pavesta organizuoti Parlamento išorinę žvalgybą ir jai vadovauti. Tam buvo paskirti 32 kursų klausytojai. Kas 4 valandas instruktuodavau dvi poras žvalgų. Turėjome leidimus išeiti į Parlamento prieigas. Žvalgai prie laužų ir kitose žmonių susibūrimo vietose stebėdavo aplinką, įsiklausydavo į kalbas, stebėdavo įtartinus asmenis, norėdami išvengti būsimų provokacijų. Po keturių valandų sugrįžę į vidų, jie smulkiai raštu išdėstydavo rezultatus ir pateikdavo man. Ataskaitos saugumo dėlei nebuvo pasirašomos, tik įrašoma data. Surinkęs tokias ataskaitas, aš jas apibendrindavau ir pateikdavau Gynybos štabui.
Ne visi pranešimai buvo profesionalūs, neturėjome patirties, dirbome kaip mokėjome ir supratome tokios užduoties svarbą. Kai kuriuos pranešimus man pavyko išsaugoti ir išvykstant išvežti. Originalus 1992 m. perdaviau į kursų archyvą.

Kovinė būsena
Po žudynių prie televizijos bokšto nuotaika buvo slogi. Kai kurie iš mūsų dalyvavome žuvusiųjų laidotuvėse. Mūsų ateitis išliko miglota. Kiekvieną vakarą, vos pradėjus temti, žvalgyba vis pranešdavo, kad šarvuočių kolona pajudėdavo Parlamento link, tačiau pasivažinėjusi po miestą sugrįždavo į Šiaurės miestelį.
Taip tęsėsi psichologinis teroras. Visada jautėme Aukščiausiosios Tarybos parlamentarų palaikymą. Jie vykdė savo pareigas visą parą, nepalikdami Parlamento. Tarp jų buvo ir kelios moterys, davusios priesaiką kartu su mumis. Taip pat buvo keletas deputatų, kurie garsiai reikšdavo nepasitenkinimą savanoriais: tai jiems trukdoma tualete, tai dvokia kojos, tai patalpos prirūkytos. Bet tokių buvo tik keletas.

Jautėme didelę visuomenės paramą. Mus rėmė karštu maistu ir kava. Geranoriškai atiduodavo medžioklinius šautuvus ir šovinius, nuo Antrojo pasaulinio karo likusius ir paslėptus ginklus. Kiekvieną dieną į Parlamento prieigas buvo atvežama rąstų, liepsnodavo laužai dieną ir naktį. Prie jų šildėsi žmonės, ginantys Parlamentą iš išorės.
Buitinės sąlygos buvo patenkinamos. Po sausio 13-osios jau gavome čiužinius, tad galėjome neblogai pailsėti ir ant grindų. Maitinomės to meto Profsąjungų rūmų valgykloje, buvo skiriami maitinimo talonai. Apatinius ir pakaitinius drabužius atsiųsdavo artimieji. Praustis teko tik kriauklėse, nes dušų nebuvo. Tad higienos būklė buvo gana prasta.
Parlamento gynėjams tekdavo suteikti ir psichologinę pagalbą. Kai kuriems, tarp jų ir man, artėjant sutemoms, pasireikšdavo nerimo sindromas. Net ir po to tai vis dar jausdavau apie pusmetį.

Gynėjai moraliai buvo palaikomi, gaudami Sąjūdžio spaudą: laikraščius, atsišaukimus, laiškus. Klausėmės vietinio radijo ir užsienio radijo stočių transliacijų. Buvo rengiami susitikimai su įžymiais žmonėmis: rašytojais, menininkais, politiniais kaliniais, partizanais. Buvo organizuojamos įvairios parodos, vyko profesionalių bet meno saviveiklos kolektyvų koncertai. Parlamente nuolat buvo laikomos Šv. Mišios. Centrinių rūmų pirmajame aukšte ištisą parą veikė dabar jau šviesios atminties Jadvygos Bieliauskienės (1929-2009), vėliau buvusios Sausio 13-osios brolijos pirmininke, knygynėlis su religinio turinio relikvijomis.
Barikadų sienų blokai buvo išmarginti piešiniais, šūkiais ir karikatūromis. Labai gaila, kad tuo metu neturėjau fotoaparato. Dabartinis išorinės barikados fragmentas šalia Seimo rūmų po stiklu parinktas prasčiausiai. Visi originalūs užrašai liko tik atmintyje…

1991 m. vasario 10 d. mūsų Karininkų kursų grupė buvo atšaukta iš Parlamento, išvykome atgal į Kauną rengti besikuriančiai Lietuvos kariuomenei karininkų. Į savo bazę sugrįžti negalėjome, nes ji dar buvo užgrobta sovietinių desantininkų. Mums buvo suteiktos laikinos patalpos Taikos prospekte.
Mūsų laukė milžiniški darbai: sukurti mokymo bazę, paruošti pirmuosius karininkus, versti iš rusų kalbos karinę-mechaninę literatūrą ir pritaikyti naujoms sąlygoms, apsiginkluoti ir saugoti ginklus, kurti vadovėlius ir kariuomenės statutus, dalyvauti organizuojant ir išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos.
Prieš akis dar buvo pučas Maskvoje, tad visi tie darbai vyko dar sovietinės kariuomenės okupacijos sąlygomis…

Pamąstymai
Nuo tų įvykių praėjo 22-ieji metai. Valstybė tapo demokratinė, yra NATO ir Europos Sąjungos narė. Man pikta, gaila ir skaudu, kad valstybės valdymas atsidūrė to meto nomenklatūros, jos palikuonių, mafijos ir KGB rankose. Suklestėjo korupcija, valdininkijos savivalė, masiniai grobstymai, teisingumo stoka.
Man kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę primena audrą jūroje, kai jos metu į krantą išmetamas gintaras ir šiukšlės. Labai gaila, kad buvo išmesta tiek daug šiukšlių.
Daug kas išdilo iš atminties arba buvo išdildyta kasdienių rūpesčių, aplinkinių abejingumo. Nežinau nė vieno tų dienų pasiryžėlio, kuris būtų tapęs garsiu ir pasiturinčiu verslininku, garsiu politiku ar pareigūnu. Tik neabejoju, kad jų širdyse ir dabar gyva meilė Tėvynei, kad iškilus pavojui jie vėl būtų tarp laisvės gynėjų.
Gaila, kad praėjus tiek daug laiko, valstybė nesugebėjo įteisinti Nepriklausomybės gynėjo statuso ir bent simboliškai pagerbti visus tuos, kurie gražiausius savo gyvenimo metus paaukojo Valstybei kurti, jos Nepriklausomybei įtvirtinti.
Jei tektų sugrįžti į tuos laikus, nedvejodamas pakartočiau savo gyvenimą iš naujo.