Partizaninių kovų priežastys
Partizaninis karas Lietuvoje, prasidėjęs 1944 m., tęsėsi iki 1953 metų, t.y. truko nuo antros sovietinės okupacijos pradžios iki organizuotų partizanų struktūrų sunaikinimo. Po 1953 m. liko pavieniai kovotojai, kurie vienas po kito buvo nukauti ar suimti. Pasipriešinimas įgavo kitas, ne tokias aštrias formas: pasireiškė pogrindinėmis jaunimo organizacijomis, laikraštėlių ar atsišaukimų platinimu, vėliavų iškėlimu, tautinių ir religinių švenčių viešais paminėjimais ir t.t. Pasikeitė ir okupacinės valdžios santykis su užkariautų kraštų gyventojais: po Stalino mirties liovėsi baisieji trėmimai, žemės ūkis buvo sukolektyvintas, fizinį genocidą pakeitė dvasinis nutautinimas ir ateizacija buvo vykdoma rafinuotesnės propagandos pagalba.
Partizaninio karo, kaip ir kiekvieno istorinio laikmečio pradžią turėjo žymėti priežastys, nulėmusios būtent šios kovos formos pasirinkimą, o pabaigą – siekiamo tikslo įgyvendinimas ar jo atsisakymas. Tačiau šiuo atveju įvyko kitaip: tikslas nebuvo pasiektas, bet jo atsisakyta irgi nebuvo. Visi, pakilę už šį tikslą, arba žuvo kovoje, arba buvo eliminuoti iš visuomenės gyvenimo. Rezultatas buvo atidėtas pusei šimtmečio – kitoms kartoms ir kitokiai istoriniai situacijai.

Tačiau kyla klausimas: jei tikslas buvo nepasiektas, ar toks aktyvus tautos priešinimasis okupacijai nebuvo klaida? Ar buvo pasirinkti netinkami jo siekimo būdai, ar nerealus buvo pats tikslas? Tačiau juk nė viena tauta nėra gimusi vergovei. Siekti laisvės yra jos prigimtinis troškimas. Todėl lieka atsakyti tik į vieną klausimą: kodėl buvo pasirinkta būtent ginkluota kova; ar buvo jai alternatyvų; ar per tą kovų dešimtmetį atsižvelgiant į realybę buvo daromos kokios nors kovos formos korektyvos?
Kaip jau minėta, priežastis, dėl kurių Lietuvos gyventojai pasirinko ginkluotos kovos kelią, galima sugrupuoti į dvi grupes: objektyvias ir subjektyvias. Prie objektyvių pasirinktos nuo žmogaus valios nepriklausančios aplinkybės. Subjektyvios priežastys kilo iš asmenybės vidinių nuostatų, kurių gelmėje glūdėjo dvasinis pradas. Giliausiai ir nuosekliausiai tyrinėję partizaninį judėjimą išeiviai prof. Juozas Brazaitis ir Kęstutis Girnius išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui: “1) ankstesnė sovietinės okupacijos patirtis parodė, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kurie siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, bent šiek tiek sąžinės laisvės; 2) vokiečių okupacijos metais visame krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino panašią veiklą tęsti prieš komunistus; 3) Lietuvoje vyravo įsitikinimas, išryškėjęs dar vokiečių okupacijos metais ir pogrindžio spaudos palaikomas, kad antroji bolševikų okupacija ilgai netruks, nes Vakarai ilgainiui įvykdys Atlanto chartijos pažadus sugrąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims; 4) dėl Raudonosios armijos ir sovietinio saugumo siautėjimo atsirado reikalas apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo; 5) daugelis vyrų pasitraukė į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę armiją.“
Kovos tikslai
Kokių tikslų siekė partizanai? Jie turėjo vieną pagrindinį tikslą – nepriklausomos valstybės atkūrimą. Šis tikslas nepasikeitė nuo pat okupacijų pradžios 1940 m., jis deklaruojamas Lietuvos Laisvė Armijos (LLA) programoje, o vėliau – visuose partizanų dokumentuose, pradedant pirmaisiais statutais ir baigiant vieningos partizaninės vadovybės – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija. LLKS statute suformuluotos užduotys, siekiant pagrindinio tikslo. Jame nurodoma, kad LLKS:
1) kovoja su okupantų ir parsidavėlių kraštui pragaištinga dvasia ir veikla, slopindamas okupantų ir parsidavėlių pastangas naikinti bei grobti krašto gyvąsias jėgas, dvasines vertybes ir ūkines gėrybes;
2) organizuoja, rengia ir saugo sąjūdžio narius, dalyvius bei visas kitas krašto gyvąsias jėgas, dvasines vertybes ir ūkinių gėrybių išteklius lemiamam išsilaisvinimo kovos ruožui;
3) lemiamu išsilaisvinimo kovos momentu laikinai perima į savo rankas krašto ir civilinę valdžią;
4) auklėja ir stiprina sąjūdžio narių, dalyvių ir visuomenės Tėvynės meilę, atsparumą, išsilaisvinimo kovos dvasią bei pasiryžimą laimėti ir siekia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis įneštų kuo didžiausią savo naštą krašto išlaisvinimo kovon;
5) ugdo lietuvių tautišką susipratimą, nepriklausomybės troškimą, valstybiškumą, kultūrą, dorovę, darbštumą, vieningumą, iniciatyvą ir narsumą;
6) per spaudą (laikraščius, atsišaukimus ir kitus leidinius ir gyvu žodžiu informuoja visuomenę apie esamą vidaus ir tarptautinę karinę ir politinę padėtį, orientuoja ją svarbiausiais klausimais kelia viešumon priešų niekšiškus darbus bei kėslus ir kitus visuomenei žinotinus dalykus;
7) demaskuoja krašto išdavikus bei jų darbus ir griežtomis priemonėmis užkerta kelią jų veiklai, renka reikalingą medžiagą apie visus šiuo metu pasislėpusius teisingumo rankos išdavikus, kad ateityje už padarytus kraštui bei tautai pragaištingus veiksmus neišvengtų nusipelnytos bausmės;
8) kovoja su nusikaltimais ir rūpinasi visuomenės saugumu, rengia ją saugotis ir gintis nuo priešų, esant pavojui – įspėja; teikia pagalbą priešų užpuolimų ir kitais atvejais;
9) propaguoja, organizuoja ir vykdo nuo raudonojo teroro nukentėjusių sąjūdžio narių, dalyvių bei kitų krašto gyventojų, atsiradusių skurde, rėmimą.“
Šie uždaviniai buvo aktualūs visą kovų laikotarpį. Keitėsi tik jų įgyvendinimo galimybės ir būdai.
Partizaninių kovų etapai
Partizaninio karo laikotarpį galima suskirstyti periodais pagal įvairius kriterijus. Svarbiausi iš jų, nulemiantys šio istorinio proceso periodizaciją, būtų šie:
– vyriausios vadovybės kūrimas;
– kovos strategija ir taktika;
– organizacinių struktūrų kaita;
– okupacinių – represinių organų taikyti slopinimo metodai.
Pagal šių kriterijų visumą partizaninį karą sąlyginai būtų galima skirstyti į tris periodus: 1944 m. – 1946 m. vasara; 1946 m. – 1948 m. ruduo; 1948 m. pabaiga – 1953 m. gegužis. 1953 m. gegužės mėnesį suėmus LIKS Tarybos Prezidiumo pirmininką Joną Žemaitį organizuotas Lietuvos partizaninis karas baigėsi. Likę pavieniai kovotojų būreliai pamažu “buvo sunaikinti. “Pabaltijiečiai, galbūt, dėl to buvo menki politikai. Jie nemokėjo pirkti ir parduoti savo tėvynę. (…) Užtat jie buvo geri kariai, kurie pavojui ištikus, nebijojo paguldyti savo galvų už tėvynę“ – rašė partizanų vadas Lionginas Baliukevičius.
Partizaninių apygardų kūrimasis 1944-1946 m.
Apygardos pavadinimas Įsikūrimo data:
1. Vyčio apygarda 1944-12
2. Didžiosios Kovos (5 LLA) 1945-01
3. Žemaičių legionas (nuo 46-05- apyg.) 1945 pavasaris
4. Tauro 1945-08
5. Vytauto (3 LLA) 1945-08
6. A apygarda (Dzūkų grupė) 1945-11 (nuo 1946 05 – Dainavos)
7. Jungtinė Kęstučio 1946-09