Lietuvių tauta yra žemdirbių ir karių tauta. Nuo pat mūsų istorinių laikų lietuvių gentys pastoviai grūmėsi su į aisčių žemes besiveržiančiais priešais. Priešų tikslai, tariamai, visada buvo kilnūs: išvaduoti iš pagonybės, padėti kovoti su iš vakarų plūstančiais germanais ir atvirkščiai, iš rytų juos siaubiančiais azijatais, slavais. O pastarųjų šimtmečių tarpe Lietuva buvo tiltas tarp dviejų besigrumiančių jėgų. Istorinė patirtis rodo, kad nei viena iš šių besigrumiančių jėgų Lietuvos laisve nebuvo suinteresuoti. Jie į Lietuvą žiūrėjo, kaip į karinių veiksmų placdarmą. O toliau nuo mūsų tėvynės esantys galingieji, Lietuvai patekus į okupacijos gniaužtus, geriausiu atveju, tik užjautė, bet nieko Lietuvos laisvės kovoms nepadėjo.
Lietuvai reikia atsiminti ir šventai savo bočių ir tėvų kovos už laisvę tradicijas, niekad nepamiršti, kad laisvę lengva prarasti, bet labai sunku ją atgauti.
Po antro pasaulinio karo Europa apimta, taip vadinamų, mažų karų – tai buvusių pavergtų tautų kova, atkuriant savo valstybingumą, kova už savo laisvę. Tie, vadinami, maži karai kovojančioms tautoms žiauresni už Europos valstybes nusiaubusį antrąjį pasaulinį karą. Tuos mažuosius karus, siekdamos savo imperinių interesų, kursto ir visapusiškai remia didžiosios imperialistinės, dažnai nueinančios nuo istorijos arenos, valstybės. Tai karai buvusioje Jugoslavijoje, Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose, Tadžikistane. Matyt, ir ateityje didžiosios valstybės nepuls mažesniųjų taip brutaliai, bet mėgins organizuoti tautose ir valstybėse įvairiakalbių konfliktus, vėliau siųsti į šias šalis savo tariamos pagalbos dalinius, kurie ir bus didžiųjų valstybių garantas savo tikslams pasiekti. Bet tai nauja, tarsi švelni okupacija mažoms tautoms.
Šiandien, tariamai rimtų vyrų pokalbiuose, spaudoje, per radiją ir televiziją mes sutinkame mūsų jaunimui brukamą nuomonę, kad Lietuva maža, kad niekas jos nepuls, o jeigu ir puls tai mes nesugebėsime priešui pasipriešinti, nes neturime nei gerai ginkluotos kariuomenės, nei modernių ginklų, ir kad iš viso geriau būti pacifistais ir nesiruošti krašto gynybai, nesiruošti atremti galingą agresorių, o laisvę, tariamai, galima apginti sukūrus pacifistinę visuomenę ar grynai diplomatinėmis priemonėmis. Keistos, neatsakingos, o gal ir piktavališkos tokių, tariamai, rimtų vyrų kalbos. Buvęs Sovietų Sąjungos GRU aukšto rango karininkas Viktoras Suvorovas savo knygoje „GRU – ieties smaigalys“ padaro tokią išvadą: „Sovietų vadovybė supranta jėgą ir tik ją pripažįsta. Tačiau tik jėgą ir nieko kito. SSSR gali gerbti kiekvienos šalies suverenitetą, nežiūrint, kiek mažai vietos ši užima žemėlapyje. Tačiau ji gerbia tik tų šalių suverenitetą, kurios pačios gerbia ir gina savo suverenitetą“.
Deja, šiandien dalis Lietuvos mokytojų nemoko mūsų jaunimo mylėti ir gerbti savo Tėvynę ir jos nepriklausomybę.
Neišimtis, kad ir XXI amžiuje Lietuvą kas nors bandys vaduoti nuo mūsų pačių. Kokia forma geriausiai tinka kovoti už savo laisvę? Čia reikėtų atsižvelgti į panašių į Lietuvą kitų nedidelių valstybių nacionalinės gynybos principus. Ekonomiškai stiprios mažos valstybės, turinčios moderniais ginklais aprūpintą kariuomenę, savo krašto gynybos planuose visada remiasi gerais ginklais ir technika aprūpintos reguliariosios kariuomenės ir nacionalinės gvardijos bendrais veiksmais. Pvz: Šveicarija, priešo užpulta, jau po 4 valandų kovos postuose stovės virš 600000 rezervistų, kurie žino, ką gina ir kokiais ginklais naikina priešą. Panašiai atremti įsiveržusį okupantą, pasitelkusios houmgardo pajėgas, šaulius, kovos Skandinavijos, Danijos karalystės pajėgos. Šių šalių kariuomenės rezervas, houmgardo kariai yra gerai apmokyti partizanų kovos taktikos.
Kokia kovos forma priimtina Lietuvai? Čia galima daug svarstyti, daug spręsti, bet viena turi būti aišku, kad nesvarbu, kiek gausi ir kaip moderniais ginklais ginkluota būtų mūsų kariuomenė, Lietuva turi būti ginama, teritorinės gynybos principais, draugia su reguliariąja kariuomene. Lietuvos gynyboje turi dalyvauti ir partizanų pajėgos.
Panagrinėkime tokią padėtį. Priešas okupavo dalį Lietuvos teritorijos. Galingas priešo smūgis kai kuriuose frontuose sumušė mūsų reguliariąją kariuomenę. Bet liko maži, ginkluoti, išsklaidyti padaliniai. Liko ir nori tęsti kovą pavieniai ginkluoti kariai. Ką jie turi daryti? Kaip jie turi kovoti? O ką turi daryti ką tik vėl pavergti valstiečiai, darbininkai, mokytojai, tarnautojai, inteligentai? Ar jau priešinimasis beprasmiškas, ar jau nereikia ir negalima kovoti toliau? Tai negi reikia sunešti į priešo paskelbtus punktus ginklus ir kooperuotis su priešu? O gal patiems sueiti į priešo parengtas koncentracijos stovyklas? Kiek daug iškils klausimų, kur rasti atsakymą?
Galima užtikrinti vieną. Priešas, siekdamas savo tikslų, be pasigailėjimo naikins šimtus ir tūkstančius gyventojų. Nelaisvėn paimtas karys, tinkamas fiziniam darbui vyras, moteris, tinkami priešo pramonės darbams tarnautojai, darbininkai bus deportuojami į darbo stovyklas besotės priešo pramonės poreikiams tenkinti. Nesena istorinė patirtis rodo, kad užkariautų žmonių naikinimas anksčiau ar vėliau vyks. Ką reikia daryti, kai priešas yra okupavęs kraštą? Reikia priešintis visomis galiomis, visa turima jėga. Priešintis privalo kiekvienas, galintis rankose laikyti ginklą, vyras, moteris, jaunuolis. Okupuotame mūsų krašte nei vienos minutės neturime duoti priešui ramybės. Kiekvienai progai pasitaikius, turime pulti priešą, naikinti jį visur ir visada, visais būdais ir visomis turimomis priemonėmis.
Pirmiausia okupantus turi triuškinti reguliarioji kariuomenė. O visa tauta turi kovoti partizanų kovos formomis. Jeigu norime išlaikyti taip sunkiai įgytą laisvę ir nepriklausomybę, visuomet turime būti pasiruošę visuotiniam pasipriešinimui ir ilgam partizanų karui. Patys išsikovoję laisvę, patys ją privalome ir apginti. O kokia padėtis šiandien Lietuvoje?
Pusę amžiaus trukęs lietuvių tautos fizinis ir dvasinis genocidas nusmukdė visuomenę ir šiandien ji yra sunkiai serganti. Dar po Nepriklausomybės atstatymo ketveri metai postkomunistinio valdymo dar labiau pagilino ir paaštrino moralines tautos žaizdas. Dabar reikia visas jėgas skirti teisėtumo plėtimui, demokratinių principų išlaikymui, švietimo sistemos stiprinimui, tautinės visų piliečių savimonės atkūrimui, patriotiškumo auklėjimui. Visa tai įmanoma tik saugioje valstybėje, kur visa tauta jaučia, kad gali pati apsiginti nuo galimų agresorių.
Saugumą reikia užtikrinti gynybinėmis karinėmis priemonėmis. Reikia sukurti tokią pasipriešinimo agresoriui sistemą, kad priešas suprastų, jog užpuolęs ir užgrobęs šalį, patirs didesnių nuostolių nei planuotas pelnas. O visam šitam gynybos organizavimui reikia užtikrinti visos visuomenės narių pasirengimą totaliniai gynybai bei pilietiniai rezistencijai.
Karys yra nenugalimas, jeigu jis fiziškai sveikas, gerai ginkluotas ir moka tais ginklais tobulai naudotis, bei, svarbiausia, nusiteikęs iki paskutinio atokvėpio ginti savo Tėvynę, tai yra stiprus savo Tėvynės patriotas. Kalbant apie dvasinį patriotinį karių auklėjimą, kariams, jaunuoliams būtina pateikti pavyzdžius iš mūsų laisvės kovų, iš istorinių laikų, iš artimos praeities, iš šiandieninės pasiaukojančios veiklos. Pavyzdžiui turi įtikinti besiklausantįjį. Jie turi būti pagrįsti tikrais faktais. Ar turėtume tokių pavyzdžių? Panagrinėkime būdingiausius.
Nuo kada lietuvių tauta pradėjo kariauti partizanų karą? Uždavus šį klausimą, daug sulaukiu teisingų atsakymų. Prisimename istorinėse kronikose pateiktus teiginius, kad kryžiuočių, o ir kalavijuočių žygiams į Lietuvos žemių gilumą daugiausiai žalos darė staigios, netikėtai surengtos lietuvių pasalos. Staigiai ir netikėtai užpuolę, lietuviai naikindavo priešą, sukeldavo jų gretose paniką. O kol priešai pasiruošdavo kontratakai, lietuvių jau ir pėdos būdavo atšalę. Tai partizanų kovos pavyzdys, taikytas prieš keletą šimtų metų. Ši taktika taikyta lietuvių partizanų, suomių, čečėnų.
Antras, artimesnis istoriniu požiūriu pavyzdys – lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22 – 28 dienomis. Per vieną savaitę sukilime partizanų gretose kovojo su bolševikais virš 100000 partizanų. Dar vokiečių Vermachtui – reguliariajai kariuomenei nepriartėjus, nuo bolševikų buvo išvaduoti Vilnius, Kaunas, Panevėžys ir daug mažesnių miestų ir miestelių. Šis pavykęs 1941 m. birželio mėnesio lietuvių tautos sukilimas yra labai vykęs partizanų kovos organizavimo, partizanų kovos taktikos pavyzdys. Labai gausios sovietų Kauno ir Vilniaus bei kitų miestų karinės įgulos išsigandusios Lietuvos partizanų, apimtos didžiulės panikos, galvotrūčiais bėgo iš šių miestų, palikę ginkluotę, karinius sandėlius, net savo vaikus ir žmonas. Kelia nuostabą tai, kad partizanų veiksmai sukėlė tokią paniką. Gėdingai bėgo ir taip save vadinusi „iš amžinos vergijos pančių išvadavusi Lietuvą“, sovietinė Lietuvos vyriausybė. O jei ši vyriausybė, kaip jie patys teigia, buvo tautos išrinkta, tai neaišku, kodėl jie bėgo nuo savo tautos, kodėl nevedė jos į kovą, kodėl ji ta tauta taip nepasitikėjo ir, sumetusi savo mantą į mašinas, spruko.
Karių tarpe reikia plačiai nagrinėti šį 1941 m. birželio mėn. sukilimą, nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Reikia nagrinėti sukilimo vadovybės darbą, sukilimo konspiraciją, sukilimo spontanišką rengimą, patriotinę sukilėlių nuotaiką. Visa tai gerai aprašyta Pilypo Naručio knygoje „Tautos sukilimas“, Kazio Škirpos knygoje „Sukilimas“, Vytauto Rimkaus knygoje „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.“. Taip pat kariams reikia aiškinti mažos valstybės Suomijos atkaklų pasipriešinimą jau tada galingai SSSR 1939 m. ir jų pergalę. Būtina, kad savanorių karininkai, auklėjantys savanorius, skaitytų ir vertintų šių knygų medžiagą, ruoštų konspektus ir visą tai perteiktų savo kariams.
Šiuo metu išleista ir Jūs turite nemažai literatūros partizanų kovos, partizanų patriotizmo klausimais. Taigi, reikia tik noro šią literatūrą skaityti, suprasti ir joje pateiktą medžiagą perteikti savo kariams. Savanorius partizanų kovų veiksmų, patriotizmo reikia mokyti pastoviai, kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną. Prisiminkime taiklų posakį: Ne tada laikas šunis lakinti, kai reikia į medžioklę joti.
Auklėjant savanorius partizanų kovine dvasia ir ryžtu, pavyzdžius reikia teikti rinktinės ribose veikusiųpartizanų asmeninio gyvenimo, kovų, jų patriotizmo pavyzdžiu. Alytaus rinktinės teritorijoje veikė dainavos apygardos partizanų rinktinė. Šioje apygardoje nuo pat pirmųjų sovietinės okupacijos dienų garbingai, pasiaukojanąiai kovojo Dainavos apygardos partizanas pulkininkas leitenantas Juozas Petraška.
Pulkininkas leitenantas Juozas Petraška gimė religingoje, savo žemę mylinčioje, gausioje keturių vaikų šeimoje. Tėvų teisingą, dorą, patriotinį auklėjimą tęsė ir papildė pradžios mokyklos mokytojas Antanas Varanauskas. 18 metų Juozas įstojo į pavasarininkų kuopelę, o po dviejų metų jau jai vadovavo. 1938 metais atlieka karinę tarnybą ulonų eskadrone. 1940 m. Puskarininkis J. Petraška paleidžiamas į atsargą. Jau vyko karas Lenkijoje, karo aidai atsiliepė ir Lietuvoas gyvenime. Bolševikų, vėliau nacių okupacija., vėl 1944 m. Bolševikų okupacija. Žmonės prisiminę 1941 m. Bolševikų terorą, vengė bet kokių ryšių su naujai grįžusiais okupantais. J. Petraška su kitais kaimo vyrais neina į okupacinę kariuomenę, o pasirenka Lietuvos partizano kelią. Pirmieji Lietuvos kaimo bernelių – partizanų sunkumai, organizavimasis, mokymasis, o drauge ir pirmosios kovos, pirmosios netektys. Suformuotas Balbieriškio miško partizanų dalinys.
Teko dalyvauti žiemos karo pratybose Norvegijoje. Ten buvo aukšto rango karininkai iš NATO ir kandidačių į NATO šalių. Prieš išvykstant į lauko pratybas, mums dvi dienas skaitė Norvegijos karo mokykloje karinių dalykų paskaitas, iš viso 16 val. Norvegijos pasipriešinimui prieš nacius skyrė 4 valandas, tai yra 25% viso mokymo laiko. Mums atrodė, kad tai daug. Paskaitą skaitė 80 metų vyras, Norvegijos okupacijos metu buvęs atsargos puskarininkis, šaulių būrio vadas. Jo vadovaujamas šaulių būrys stojo į nelygią kovą su nacių kolona. Stabdomasis susirėmimas truko kelias valandas ir, aišku, atvykęs nacių pastiprinimas susirėmimą užslopino. Kodėl paskaitą skaitė silpnokai anglų kalbą mokantis civilis, prieš 50 metų buvęs šaulių būrio vadas? Juk Norvegijos žiemos mokykloje buvo tikrai gerai anglų kalbą mokantys ir tą stabdymo mūšį gerai išanalizavę aukšto rango karininkai? Deja, čia viską lėmė gyvas, nūšyje dalyvavusio kovotojo žodis. Tai pagarba ir kovos dalyviui, tai pagarba ir klausytojams, tai pagarba ir Norvegijos kovų istorijai.
Taip turėtų dirbti mūsų savanorių mokymo centrai, kviesti Lietuvos partizanų kovų dalyvius jaunimui skaityti paskaitas, jį auklėti ir kariškai, ir patriotiškai.