PLANAS
1.1. Partizanų ginkluotė ir veikimo taktika.
1.2. Gudelių, Ūdrijos puolimai.
2.2. Pasiruošimo laikotarpis.
2.5. Žygis ir užpuolimas.
2.4. Operacijos rezultatai.
1.
Lietuva niekada nepakluso prievartai , neprašė pasigailėti ir nesižemino pasauliui jog yra mažytė, beginklė ir graudžiai trapi. Tragiškasis pokario Lietuvos dešimtmetis, kada tauta, išduota vakarų valstybių ir dar kartą išbandoma Dievo, gali kovoti ir sudegti nelyg Pilėnuose arba laimėti, ar nulenkusi galvą bolševikiniai prievartai, ištirpti šiurpiame sovietinio nužmoginimo ir genocido pragare.
Lietuva pasirinko žūtbūtines grumtynes. Šiandien, kai žinome Lietuvos okupacijos ir inkorporavimo į TSRS aplinkybes bei 1940 – 41 m. ir 1944 – 53 metais vykdytų represijų mastą, galime suprasti ir tikrąsias priežastis, dėl kurių pokario metais gaivališkai kilo pasipriešinimo judėjimas, kurio radikaliausia forma buvo partizaninė kova.
Jau pirmaisiais mėnesiais praslinkus frontui, prasidėjo baudžiamosios akcijos prieš gyventojus – areštai, kvotos, karių plėšikavimai, o vėliau pradėjo veikti ištisa represijų mašina. Nuo 1945 m. iki 1953 metų vyko 8 didesnio masto trėmimai. Nukentėjo ne tik kaimai, bet ir miesteliai bei didesni miestai, ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių gyventojai, kaip pavyzdį galime nurodyti Dzūkijoje 1945 m. NKVD 331-as pasienio pulkas vykdė baudžiamąsias operacijas.
Vabalių, Ryliškių, Lizdų, Vertelkų kaimuose, tragiškas Klepočių kaimo likimas. Visa tai negalėjo nesukelti aktyviosios tautos dalies pasipriešinimo. Žymi Lietuvos gyventojų dalis ryžosi ginklu priešintis net reguliariai kariuomenei, vadinasi, daugeliui kova prieš šią smurto sistemą atrodė svarbesnė už asmeninį išlikimą.
Pirmasis ginkluoto pasipriešinimo tarpsnis apima maždaug 1944- 46 m. Šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje kūrėsi būriai, kartu sutelkdavę po kelis šimtus žmonių. Lukšos-Skirmanto nuomone , jau 1945 m. Lietuvoje veikė apie 30 tūkstančių partizanų. Vieningos vadovybės tuo metu nebuvo, nors partizanai derino savo veiksmus.
Dzūkijos partizanų būriai aktyviai reikštis pradėjo 1944 m. rudenį. Jų daliniai faktiškai vykdė vietinės valdžios funkcijas, nepripažindami sovietinės valdžios atstovų.
Tai matyti iš specialaus pranešimo, kuris aptiktas “Lietuvos socialistinės Respublikos valstybinio saugumo komiteto archyve” kur rašoma Alytaus operatyvinio sektoriaus viršininko 3-io rango komisaro Rudino pranešimas MVD-MGB įgaliotiniui Lietuvoje valstybės saugumo komisarui J.Tkačenkai apie stribų nepajėgumą kovoti su partizanais.
Cituoju: “Pateikiu Alytaus operatyvinio sektoriaus darbo planą , mano sudarytą ryšium su 86 ir 551 pasienio pulkų išėjimu iš sektoriaus teritorijos kitų užduočių vykdyti ,
Pranešu: Sektoriaus teritorijoje kariuomenė nutraukė savo darbą 1945 m. sausio 11 d., nuo to laiko nebuvo įvykdyta jokių masinių operacijų.
Iš Alytaus apskrities valsčių dažnai ateina žinios apie partizanų grupes, turinčias iki 40 žmonių. Ypač tai liečia Jiezno, Stakliškių , Seirijų valsčius.
Susilpnėjus kovai su partizanais dėl kariuomenės nebuvimo, Alytaus apskrityje nuo š.m. sausio 1 d. iki 18 d. įvyko 7 išpuoliai, per kuriuos partizanai užmušė 8 žmones iš jų – 2 NKVD darbuotojus. Valsčių istrebitelių būriai pasirodė tinkama pagalbine jėga ir dirba neblogai , tačiau nesant kariuomenės mums tenka juos laikyti pagrindine jėga kovoje su partizanais, o pastarųjų dienų praktika parodė, kad galima tikrai sakyti jog vien su šia jėga esančių partizanų mes nepajėgsime sunaikinti. Dėl to, kas pasakyta, prašau komandiruoti į Alytaus apskritį nors vieną kariuomenės batalioną su automašinomis, kad galėtume jomis manevruoti apskrityje. Pasirašo Rudinas.
Atsakymas: 1. Pranešu drg. Rudinui, kad kariuomenė jo žinion siunčiama. Užtikrinkite plano vykdymo kontrolę. Parašas Radionovas.
Iš šio pranešimo matome, kad partizaninis judėjimas Lietuvoje okupaciniai valdžiai buvo labai neparankus ir kėlė daug rūpesčių.
1.1. Kokia gi partizanų buvo ginkluotė?
– visų pirma tai lengvieji ginklai – įvairių modifikacijų kulkosvaidžiai,
– automatiniai šautuvai ,
-šautuvai,
-pistoletai, revolveriai,
-granatos,
-šaudmenys( vienai operacijai).
Turėta ir sprogmenų, raketų.
1.2. Toliau kalbant apie Miroslavo puolimą, reikia paminėti prieš tai buvusius Ūdrijos ir Gudelių puolimus.
Puolimuose dalyvavo Jungtinės pajėgos – dažniausiai vadovavo tie asmenys, kurie gerai žinodavo tas vietoves.
Ūdrijoje problemų nebuvo, nes stribai išsilakstė ir žuvo vienas apylinkės pirmininkas. Kita situacija buvo Gudelių puolime, kur buvo didesnės stribų pajėgos. Kaip pasakojo liudininkas partizanas Jurgis Kancevičius “Perkūnas”. Naktis pasitaikė šalta ir žvaigždėta, buvo šviesu. Partizanai pasiskirstė į skyrius: vieni puolė kiti bandė užkirsti atsitraukimo kelius, bet buvo padaryta klaida, nes prieš mūšį iš anksto buvo perkirpti telefono laidai , o tai pajuto stribai ir jie jau laukė prie langų artėjančių partizanų. Prasidėjo šaudymas. Stribai buvo įsitvirtinę mūriniame pastate ir buvo sunku prieiti, tik kada buvo išauta iš povamzdinio granatsvaidžio, užsidegė stogas. Tada stribai šoko per langus ir paspruko, nes jiems nespėta užblokuoti kelio: būta aukų iš abiejų pusių.
Pagrindinės klaidos – tai, kad nebuvo reikiamai organizuotas apsupimas ir puolimas. Nebuvo aišku, kada gi reikia pradėti mūšį, tarp partizanų skyrių nebuvo jokio ryšio. Nors šiuo atveju mūšis buvo laimėtas , bet tai buvo pamoka , kad kovoti reikia organizuotai iš anksto sudarant puolimo ir atsitraukimo planą. Kitokia situacija susiklostė puolant Miroslavo miestelį.
2.
Miroslavo puolimą vykdė taip pat Jungtinės pajėgos – tai Gudelių būrys, Katalyno būrys ir Antano Kušlio būrys, jis buvo ir operacijos vadovas. Viso apie 50 – 60 kovotojų.
Pasimokius iš ankstesnių klaidų viskas vyko organizuotai. Visų pirma visos pajėgos susitelkia Čižikų kaime (į rytus nuo Miroslavo). Ten išlaukė dieną, o tuo metu išstudijavo visą situaciją, veikė ir ryšininkai, kurie pranešė apie padėtį miestelyje.
Palanki situacija buvo ir ta, (kaip mini partizanas Jurgis Kancevičius “Perkūnas”), Miroslave buvo aktyvo balius, dalyvavo aktyvistai net iš Balbieriškio.
Sutemus 1945 m. 12 – 13 d. 01 val. su rogutėmis partizanai privažiavo Miroslavą, ten pasiskirstė į skyrius po 5 – 6 žmones. Visi turėjo konkrečias užduotis. Ant bažnyčios šventoriaus buvo išstatyti 3 kulkosvaidžiai , naktis buvo šviesi , buvo gerai matyti visas miestelio centras o iki būstinės apie 150 metrų.
Miestelio prieigose, ypač nuo Alytaus pusės, buvo išstatyta sargyba. Puolimo signalas – raketa ir tuo pačiu metu nupjaunami 2 stulpai, nukertami telefono laidai. Aišku, tai buvo netikėta priešui jie visiškai buvo nepasiruošę, o jų sargyba be šūvių buvo likviduota. Pats puolimas truko apie valandą, buvo likviduota apie 15 stribų ir 2 milicininkai.
Iš partizanų nuostolių nebuvo. Viso buvo paimti: 2 kulkosvaidžiai, 5 automatai, 28 šautuvai, 10 granatų, 5000 šovinių.
Sunaikinti dokumentai , antspaudai ir kita dokumentacija. Po atliktos operacijos partizanai organizuotai pasitraukė į savo dislokacijos vietas.
3.
Apibendrinant galima pasakyti Ramanausko -Vanago žodžiais: “Tuo metu kovos taktika, kurios aš laikiausi, dar nebuvo partizaniška. Tuokart mes iš viso neįsivaizdavome, kad priešas galėtų mus sutriuškinti. Kovos taktikos mus mokė žiauri tikrovė ir žiaurios aukos. Nepriklausomybės meto vadai neruošė tautos, nemokė jos, kaip reikėtų laikytis ilgiausiais bei žiauriaisiais okupacijos metais. Partizaninės kovos patirties ne tik kad stigo, bet apie tai beveik neturėjome supratimo. Priešas buvo ne tik kad gausesnis, gerai ginkluotas, bet jau turėjo kelerių dešimtmečių kovos su pasipriešinimu, kylančiu savo valstybės viduje ,patirtį. Mes mokėmės patyrimo, kuris buvo įgyjamas neretai savo gyvybės kaina”.
1944 – 53 m. Lietuvoje žuvo apie 20 tūkstančių partizanų. Vien tik 44-45 m. apie 10 tūkstančių. Kasdien žūdavo apie 27 partizanus. Tai lėmė partizaninės kovos patirties neturėjimas, klaidinga veikimo taktika – tai dideli būriai 100 žmonių ir daugiau. Stojimas su priešu į atviras kautynes, stambesnių miestelių puolimai, užpuolus priešui naudojama pozicinio karo veiksmai. Vėliau partizanai turėjo keisti kovos taktiką , jie skirstėsi į mažesnius kovinius vienetus , pradėjo stovyklaut skyriais, atsirado būtinybė slėptuvėms- bunkeriams, buvo priversti vengti atvirų kovų su priešo pajėgomis, taktiką diktavo ir metų laikai.