Vasario 16 d. visų okupacijų metais buvo Nepriklausomos Lietuvos simbolis. Slapta ją švęsdami žmonės rizikavo savo laisve ir net gyvybe. Atkūrus nepriklausomybę ši šventė buvo tapusi valdiška, svetima, tolima ir neįdomi. Kodėl taip atsitiko? 1990 m. atkūrus valstybę, Vasario 16-oji daugeliui Lietuvos piliečių nespėjo tapti reikšminga diena. Labai greitai ją nustelbė žiniasklaidos įpiršta Valentino diena ir tendencingas tyčiojimasis iš patriotizmo. Turbūt atsimenate „Bugailiškį Prūdą“, apsirengusį tarpukario karininko uniforma, iš LNK televizijos „Dviračio šou“ laidos ar žiniasklaidos platinamą sinonimą „patriotas–idiotas“ ir panašius epitetus?
Kovo 11-oji Lietuvoje ilgą laiką nebuvo švenčiama taip, kaip JAV švenčiama liepos 4 d. Prievartinės sovietmečio šventės ir tradicijos atbukino sovietmečiu užaugusias kartas, o sugrąžintos istorinės ir sukurtos naujos šventės taip ir netapo savastimi. Tautiškumas virto atgyvena ir pajuokos objektu, o internacionalizmą pakeitė kosmopolitizmas. Tačiau tautai, kaip ir kiekvienam žmogui reikia vertybių ir šaknų, į kurias galima būtų atsiremti. Palaipsniui pradėjo kilti įvairios visuomeninės iniciatyvos, kurios netikėtai apėmė visą Lietuvą – tai himno giedojimas Mindaugo karūnavimo dieną – liepos 6 d., kelerius metus besitęsianti Neužmirštuolės akcija sausio 13-ąją. Ukrainos kova už savo laisvę sukrėtė lietuvių tautą ir privertė susimąstyti apie tai, kokia vertybė yra nepriklausomybė ir kad ją reikia ginti nuolat. Valstybės tradicijoms susiformuoti reikia ypatingo valdžios dėmesio ir pavyzdžio, kryptingo darbo ir laiko. Remdamiesi mūsų himno žodžiais, atsigręžkim į praeitį ir pažiūrėkim, kaip formavosi valstybinių švenčių tradicija tarpukario Lietuvoje.
„Vasario 16-oji, Lietuvos Nepriklausomybės šventė, yra ypatingas tautos pulsas, kuris kiekvieni metai turės atsiliepti kaipo iš bedugnės išsiveržusi laisva, skaisti ugnis, nušviečianti savo sūnums ir vargų praeitį ir trokštamąją ateitį. Kiekvieni metai mes naujais žodžiais ir nauja širdžių liepsna, kaip vasario 16 d. iškilusios mūsų tautos trijų spalvų vėliavos, pagerbsime didžiavyrius ir naujai kartai kvėpsime stiprybę ir pasišventimą“ – rašė laikraščio „Lietuva“ vedamasis 1919 m. vasario 18 d.
Vilnius tuo metu buvo okupuotas Sovietų Rusijos kariuomenės, Lietuvos Vyriausybė ir Valstybės taryba buvo pasitraukusios į Kauną, kuris tapo laikinąją sostine. 1919 m. vasario 16 d. Sovietų Rusijos kariuomenės okupuotame Vilniuje veikusi Liaudies sąjunga nutarė slapta paminėti pirmąsias Nepriklausomybės sukaktuves. Kunigas Povilas Dogelis rašė:
„Ruošiame be jokių leidimų vakarą-koncertą. Liaudies sąjungos kuopų pirmininkai gauna slaptą įsakymą pranešti sąjungos nariams vasario 16 d. lygiai 7 val. susirinkti į Žydų salę. Skirtą valandą lygiai susirenka pilna pilnutėlė erdvi salė bendramanių žmonių. Karštomis prakalbomis, tautos himnu ir lietuviškomis dainelėmis paminime nepriklausomos Lietuvos metines sukaktuves“ .
Skirstantis iš renginio, bolševikai uždarė duris, norėdami suregistruoti visus dalyvius. Tačiau pamatę tokią minią, pasitenkino vyrų registravimu. Vasario 17 d. naktį bolševikų slaptosios policijos agentai atvyko į Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti sekretoriaus P. Dogelio namus, padarė kratą, konfiskavo komiteto dokumentus, o patį kunigą areštavo ir nuvedė į Lietuvos Tarybos rūmus, kuriuose buvo įsikūrę bolševikai. Grasindami sušaudyti, kunigą uždarė rūmų požemyje. Taip pat suimti kunigas Juozas Vailokaitis, kunigas Mečislovas Reinys, Liudas Gira, Felicija Bortkevičienė, Antanas Tumėnas ir kiti. Buvęs ministras Vladas Stašinskas buvo įkalintas anksčiau. Suimtieji penkis mėnesius buvo keliami iš vieno kalėjimo į kitą. Jie kalėjo Lukiškėse, Daugpilyje, Smolenske, kol 1919 m. liepos 24 d. Lietuvai ir Sovietų Rusijai prie fronto linijos Daugailiuose pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą. Už 15 Lietuvos piliečių buvo atiduoti 35 komunistai, tačiau 10 nenorėjo vykti į Sovietų Rusiją ir sutiko geriau būti Lietuvos kalėjimuose . Pulko vadas karininkas Kazys Ladyga štabe pavaišino grįžusius kalinius vakariene.
Kaune tuo metu veikė net kelios valdžios: veikė vokiečių karo vadovybė, vokiečių kareivių taryba „Soldatenratas“, darbininkų taryba ir lenkų komitetas. Vasario 15 d. po Kauną pasklido liūdna žinia apie I pulko vado Antano Juozapavičiaus mirtį Alytuje, o Raudonoji armija jau buvo netoli Jonavos. Lietuvos Vyriausybė visoje Lietuvoje paskelbė karo padėtį, tačiau Vasario 16-osios rytą Kaunas buvo pasipuošęs tautinėmis vėliavomis ir languose pastatytais Vytauto, Kęstučio ir kitais paveikslais, žadinusiais žmonių širdyse garbingos praeities prisiminimus. Nepriklausomybės dienos iškilmės prasidėjo 10.30 val. iškilmingomis pamaldomis Kauno katedroje. Pamaldose dalyvavo Valstybės tarybos, Ministrų kabineto ir visuomeninių organizacijų nariai. Dėl karo padėties paskelbimo buvo atšauktas Viešojoje aikštėje turėjęs vykti kariuomenės paradas ir susirinkimai, skirti Lietuvos Nepriklausomybės idėjai aiškinti, turėję vykti Rotušės, Liaudies namų ir Tilmanso salėse. Šventės išvakarėse Kaune buvo pakeisti senieji okupantų suteikti gatvių pavadinimai – buvęs Caro ir Kaizerio vardo prospektas pavadintas Laisvės alėja . 16 val. Valstybės teatre prasidėjo iškilmingas Valstybės Tarybos ir Ministrų kabineto posėdis Valstybės teatre. Posėdžiui pasibaigus, Vyriausybę sveikino įvairių organizacijų atstovai.
20 val. vakaro Valstybės teatre įvyko spektaklis ir koncertas. Kaip rašė rašytojas, buvęs parlamentaras Vytautas Bičiūnas, idėją surengti vaidinimą pasiūlė Ministrų kabinetas, kuris suorganizuoti minėjimą pavedė Spaudos biurui, kurio vedėju buvo Juozas Pajaujis . Jis pakvietė artistą Antaną Sutkų ir abu nutarė vaidinti „Pilėnų kunigaikštį“. Šiaip taip buvo gautas veikalas, perrašyti vaidmenys ir, paskelbus spaudoje, sukviesti artistai. Žymesnius vaidmenis atliko A. Sutkus (Margis), Jasiūnienė (Rėda), Sabakonytė (Laimutė), Lekeckas (Šventas), J. Strazdas (Gospitaleris), Jurašiūnas, Stumbras ir kiti. Vaidinimui paruošti buvo likusios 3 savaitės. Dauguma artistų dirbo valdžios įstaigose, todėl repeticijos vykdavo vakarais „Aušros“ berniukų gimnazijos patalpose. Teatras neturėjo nei kostiumų, nei dekoracijų. Spektaklio režisierius A. Sutkus, sužinojęs, kad Kybartuose galima nusipirkti didžiulį brezentą, pasiuntė ten karininką Juozą Matusaitį. Brezentas priklausė vienai vokiečių karinei įstaigai ir jį galima buvo nusipirkti tik, kaip tuomet sakydavo, „šmugelio keliu“, o tai jo gabentojui grėsė areštu ar dar didesniais nemalonumais. Vargais negalais J. Matusaitis atgabeno brezentą iš Kybartų į Kauną. Tada atsirado nauja kliūtis – Kaune nebuvo dažų dekoracijoms. Dailininkas Adomas Galdikas, kuris turėjo padaryti dekoracijas, turėjo piešti anilinu – rūgštiniais nuodingais juodais dažais. Kostiumai taip pat šiaip taip buvo pasiūti. Skirtą dieną vaidinimas „Pilėnų kunigaikštis“ prasidėjo labai iškilmingai, kiek tai leido to meto sąlygos. Publikai susirinkus, salėje pasirodė 2 trimitininkai, kurių pasirodymas visus be galo sujaudino. Uždangai pakilus, pasirodė trispalvė Lietuvos vėliava ir Vytis. Artistų choras ir visi susirinkusieji sugiedojo tautos himną, po to prasidėjo vaidinimas. Vytautas Bičiūnas rašė:
„Nors beveik visi vaidinimo dalyviai buvo mėgėjai, vis dėlto jis paliko žiūrovams gilų įspūdį, ypač todėl, kad tuomet vokiečių letena Kaune gyvai buvo jaučiama“.
Vasario 17 d. tas pats spektaklis buvo rodomas maženėmis kainomis, kad daugiau žmonių galėtų pamatyti . Spektaklį „Pilėnų kunigaikštis“ buvo nutarta parodyti Lietuvos kariuomenės dalims. Vienas iš vaidinimų buvo suruoštas Kauno komendantūros kuopai. Jis taip smarkiai paveikė Lietuvos kareivius, kad jie tuoj po vaidinimo pradėjo rinktis miesto sode, ragindami vieni kitus „mušti vokiečius“. Su dideliu vargu pasisekė nuraminti įsikarščiavusius kareivius. Po to įvykio „Pilėnų kunigaikštis“ daugiau nebuvo vaidinamas.
Tarpukariu daugelį valstybinių iškilmių tradicijų, gimusių Kaune, sumanė ir įgyvendino Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius. Jo iniciatyva buvo įsteigtas ir 1921 m. vasario 16 d. atidarytas Karo muziejus, pastatytas paminklas Nežinomam kareiviui, suformuotas panteonas muziejaus sodelyje. Be to, jis buvo Lietuvos Respublikos herbo ir vėliavų kūrimo komisijos pirmininkas, daugelio jubiliejinių švenčių organizatorius. Tuo metu buvo neįsivaizduojama, kad galima tyčiotis iš karininko, o patriotus vadinti idiotais. Per 22 nepriklausomybės metus patriotiškai išugdyta karta sugebėjo 10 metų kovoti partizaninį karą prieš šimtus kartų gausesnes okupacines SSRS jėgos struktūras; tęsti antisovietinį pasipriešinimą, pasitelkusi laisvą spausdintą žodį, ir įkvėpė jau okupuotoje Lietuvoje užaugusias kartas atkurti Lietuvos Nepriklausomybę.