Karai istorijos požiūriu

Nuo istoriškai neatmenamų laikų Pasaulyje nebuvo nė vienos dienos, kad nevyktų didesni ar mažesni karai.  Prisiderindamos prie ekonominių žmonijos gyvenimo sąlygų pokyčių, šių karų formos per amžius žymiai keitėsi.

Vėlyvaisiais viduramžiais, ypač XV amžiuje, buvo būdingi samdytų kariuomenių (kondotjerų) kariavimo būdai. Valstybių, kurių tuomet Vakarų Europoje  buvo labai daug, atskiri galingesni feodalai, prireikus suvesti sąskaitas su savo kaimynais, pasisamdydavo už pinigus arba karo grobį samdinių kariuomenes ir pasiųsdavo jas į kaimyno žemes. Jeigu kaimynas nesnausdavo, irgi pasisamdydavo kariuomenę, tuomet įvykdavo ginkluotas konfliktas – karas. Kartais samdiniai susitikę nekariaudavo, o derybomis nustatydavo kieno yra persvara ir kuris turi trauktis. Ši samdinių strategija neapibūdindavo tikrojo karo, tai buvo jo parodija. Ten, kur atsirasdavo gyvybinis reikalas, kur kova dėl būvio reikalaudavo išspręsti kurios nors žmonių grupės gyvybės ar mirties, laisvės ar nelaisvės klausimą, ten ir anuomet kovos buvo labai karštos kaip ir šiais laikais.

Taip kariavo flamandai, gindamiesi nuo riterių, šveicarai  – nuo austrų, Balkanų tautos – nuo turkų janyčarų, lietuviai – nuo kryžiuočių. Čia buvo statoma į pavojų savo laisvė ir gyvybė; taigi ir kovos buvo be galo kruvinos ir atkaklios.

Prancūzijos revoliucija ir po jos sekusieji karai suteikė karui jau visai kitą formą. Tautos vis daugiau buvo įtraukiamos į karo reikalus; atsirado visuotinė karo prievolė. Atsirado nauja karo teorija, kad, anot  Klauzevico, karas yra politikos tęsinys, tik kare politika vykdoma kitomis priemonėmis. Priemonė be tikslo nėra įmanoma. Taigi, karas yra politikos įrankis. Vėliau ši karo teorija buvo vystoma, tačiau pagrindiniai jos teiginiai galioja ir šiandien.

Praeitame šimtmetyje be daugybės mažų įvairiausios pakraipos karų, įvyko du didžiausi Pasauliniai imperiniai karai, kartu nusinešę apie 70 milijonų žmonių gyvybių, sugriovę daugumą Europos miestų, atnešę kančias ir ašaras milijonams žmonių. Vykstant šiems karams ir jiems pasibaigus, atsirado naujos kovos formos, naujos ginklų rūšys, todėl žmonių naikinimo mašina tapo dar žiauresnė, ypač atsiradus masinio naikinimo ginklams.

Šiuolaikiniame etape visų Pasaulio demokratinių valstybių politikų pirmaeilis uždavinys turėtų būti siekis užkirsti kelią bet kokio masto agresijai. Visi ginčytini klausimai turi būti sprendžiami politinėmis – diplomatinėmis priemonėmis. Karinę jėgą galima naudoti tik kraštutiniais atvejais, jeigu reikia sutramdyti suįžūlėjusį agresorių.

Lietuvos karinė – geografinė padėtis

Lietuvos geografinė ir strateginė padėtis visą laiką buvo išorės besigrumiančių jėgų dėmesio centre. Lietuva yra kariniu atžvilgiu neabejotinai labai svarbi vieta Rytų Europoje. Todėl ir matome Lietuvos teritorijoje tankiai vykdomus pagrindinius karo veiksmus. XVII a. per Lietuvą pereina pagrindiniai rusų ir švedų kariuomenių smūgiai. 1812m. Napoleono žygio  į Rusiją pagrindinis smūgis prasidėjo Lietuvoje  ir atvirkščiai, Rusijos kariuomenė persekiojo per Lietuvos teritoriją besitraukiančius prancūzus. Per Lietuvą XIX a. veržėsi pagrindinės sukilimus malšinančios Rusijos imperijos jėgos. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu rusų ir vokiečių jėgos kovėsi Lietuvos teritorijoje. Tokiais smūgiais nebuvo varginama nei Latvija, Estija, Suomija, nei kuri kita Europos šalis.

Taip yra todėl, kad Lietuva yra stambiausioje Rytų Europos kryžkelėje. Per ją eina tiesiausi keliai iš Vakarų Europos centrų – Paryžiaus, Berlyno, Londono  į svarbiausius Rytų Europos centrus – Maskvą ir Peterburgą. Šiauriau Lietuvos eiti nepatogu –  trukdo jūra, piečiau eiti trukdo Pripetės pelkės ir miškų masyvai Baltarusijoje. Taigi, lieka kelias per Lietuvą arba kelias į pietus, t.y. Ukrainos kelias. Tačiau Ukrainos kelias ilgesnis ir pilnas skersinių kliūčių – Dniestro, Pripetės intakų ir pagaliau Dniepro. Eiti per Lietuvą yra tiesiau ir natūralių kliūčių žymiai mažiau.

Kita kryžkelės kryptis yra iš rytų link Baltijos jūros – Rusijos imperijos kelių šimtmečių dominavimo uždavinys. Todėl Lietuvos teritorija kariniu atžvilgiu buvo ir liks Rytų ir Vakarų dėmesio centre. Nesvarbu, kad dabartinė Rusija kariniu atžvilgiu yra nusilpusi, tačiau daro viską, kad tik Lietuva neišslystų iš jos įtakos sferos ir vykdo daugybę priemonių mūsų atžvilgiu, ką neretai matome savo kasdienybėje.

Šiuolaikinių karų prognozės

Gyvename dviejų tūkstantmečių sankryžoje. Per paskutinį praėjusį dešimtmetį Pasaulyje įvyko politinių ir karinių jėgų pasiskirstymas. Baigėsi Šaltasis karas, subyrėjo viena iš agresyviausių imperijų – Sovietų Sąjunga, Baltijos valstybės, tame tarpe ir Lietuva, atstatė savo nepriklausomybę. Tūlas pilietis samprotauja, kad atėjo taikos ir ramybės laikas, karų grėsmė išnyko, liko tik ekonomikos vystymas ir visuotinio gerbūvio sukūrimas. Įsivyrauja pacifistinės nuotaikos ne tik visuomenėje, bet ir aukščiausiose politinėse viršūnėse.

Tačiau, pasižiūrėjus per kitokią prizmę, matome, kad šiuo metu pasaulyje vyksta kelios dešimtys didesnių ir mažesnių įvairaus pobūdžio karų, kuriuose daugiausia nukenčia ne kariuomenių daliniai, o civiliai gyventojai, ypatingai vaikai, moterys ir seneliai. Šiuose karuose žūsta ne tik žmonės, bet suardoma ir ūkio struktūra, žlunga ekonomika, griaunami miestai ir kaimai, naikinamos kultūros vertybės. Nuo karo baisybių bėga šimtai tūkstančių pabėgėlių, ieškančių saugaus prieglobsčio kaimyninėse šalyse. Karo pasekmės yra ypač žiaurios: badas, suirutė, epidemijos. Panašaus pobūdžio karai vyksta Afrikoje, Azijoje, Europoje. Vieni iš jų (kaip Afganistano) vyksta ištisus dešimtmečius, kiti tik ką prasidėję, treti rusena ir, susidarius palankiai situacijai, laukia sprogimo.

Karo ekspertai teigia, kad dideli branduoliniai ateities karai yra nerealūs, tačiau bus nedidelių karų, tokių kaip Balkanuose , Kaukaze, Artimuose Rytuose, Azijoje ir Afrikoje. Didžiosios valstybės nepuls mažųjų taip brutaliai, kaip šimtmečio viduryje, tačiau mėgins provokuoti vidaus konfliktus ir suteiks joms „pagalbą“. Todėl šio amžiaus pirmoje pusėje gali kilti panašių karų.

Ar visos mažos valstybės patirs agresijos grėsmę? Atsakyti galima vienareikšmiškai: saugios valstybės bus tik tos, kurios bus kolektyvinio saugumo narės (kaip NATO), kitos gi valstybės bus pastovioje agresijos grėsmėje.

Iš anksčiau pateikto darome išvadą: Lietuvos saugumą galima užtikrinti:

a)    Įstojus į transatlantinę saugumo sistemą NATO;

b)    Užtikrinti saugumą pačiai, paruošus visas politines, diplomatines ir karines priemones valstybės gynybai.

Pagrindiniai gynybos dėsniai

Praėjęs šimtmetis mažosioms valstybėms atnešė ir labai palankius ir nepalankius išgyvenimo laikotarpius. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir jam pasibaigus 1918-1920 m. laikotarpiu daugelis Europos valstybių kaip Graikija, Belgija, Bulgarija, Serbija, Rumunija, o taip ta Lietuva, Latvija ir Estija išsivadavo iš didžiųjų valstybių globos. Tas laikotarpis buvo palankus mažosioms valstybėms politiniu ir kariniu atžvilgiu. Laikotarpis baigiantis Antram pasauliniam karui ir tuoj po jo, buvo pats nepalankiausias daugeliui Rytų Europos mažųjų valstybių. Ne išimtis ir didžiosios valstybės, kurios pateko Sovietų Sąjungos globon.

Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, sugriuvus Sovietų Sąjungos imperijai, vėl susidarė palankios sąlygos Rytų Europos valstybėms išsivaduoti nuo Rytų kaimyno įtakos, arba kai kurioms iš jų ši įtaka sumažėjo.

Mažosioms valstybėms menas gyventi reiškia mokėti išnaudoti progas ir situacijas, susidariusias patogiais laikotarpiais ir mokėjimu kuo mažiau nukentėti sunkiausiais laikotarpiais.

Palankūs ir nepalankūs laikotarpiai nuo mažųjų valstybių nepriklauso, jie susidaro ir vystosi pasauliniu mastu didžiulėje geopolitinėje erdvėje, vykstant milžiniškiems politiniams ir ekonominiams procesams. Tačiau tuo pat metu nedera užmiršti ir kito dalyko – amžinųjų jėgos dėsnių veikimo pasaulyje. Jie yra pastovūs ir, vis dėlto, didžiųjų ir mažųjų valstybių saugumui daro daug daugiau įtakos, negu palankūs ar nepalankūs laikotarpiai.

Amžinieji jėgos dėsniai mažosioms valstybėms teikia tiek pat galimybių gyventi laisvoms, kiek ir didžiosioms. Tuos dėsnius mes turime pažinti, juos panaudoti kuo efektyviau. Negalime visiškai garantuoti jog jau esame apsaugoti nuo politinių nemalonumų, kuriuos gali atsiųsti nepalankus mažosioms valstybėms laikotarpis. Tačiau, gerai pažindami amžinus jėgos dėsnius, galėsime sėkmingiau reaguoti į tuos smūgius, kurie tame laikotarpyje gali būti nukreipti į mus.

Klasikiniu jėgos dėsnio panaudojimo pavyzdžiu galime laikyti 1919-1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės karą. Tuo metu paskubomis organizuoti, menkai ginkluoti, dar prasčiau apmokyti keli pulkai beveik be kitų ginklų rūšių paramos, atsispyrė milžiniškiems, turintiems ir gausią karo techniką ir karo patyrimą, Rusijos bolševikų, Lenkijos imperialistų ir bermontininkų daliniams.

Kai kurie karo teoretikai ir praktikai linkę viską skirti tik ano meto ypatingoms aplinkybėms. Europa karo buvo išvarginta, susidarė sąlygos atkurti nepriklausomybę. Tačiau visi jie pamiršo, kad Lietuva buvo bene labiausiai nuvarginta karo. Tuo metu nebuvo jokių ypatingų aplinkybių, kurios galėtų padaryti stebuklą.

Aišku, kad be drąsos, pasiryžimo, meilės laisvei ir nepriklausomybei vargu ar būtų iškovota pergalė. Tačiau be to yra jėgos, kurios suteikia prasmę drąsai ir ryžtui. Tos jėgos – tai pagrindiniai strategijos dėsniai. Jų buvo laikomasi. Jais vadovavosi karvedžiai ir vadai kautynėse.

1939 metų Molotovo – Ribentropo paktas visą Rytų Europą atvedė prie labai nepalankaus valstybių laikotarpio. Lietuvos valstybė,  kaip ir kitos Baltijos šalys, nesugebėjo panaudoti pagrindinio gynybos jėgos dėsnio ir 1940 metais neteko nepriklausomybės. Nesvarbu, kad Lietuva disponavo apie 30 tūkst. reguliariuos kariuomenės ir apie 200 tūkst. rezervistų, turėjo sukūrusi brandžią pilietinę visuomenę, ginkluotės ir technikos atžvilgiu nenusileido tokioms valstybėms kaip Čekoslovakija, Prancūzija ar Anglija, tačiau nepareiškė net simbolinio pasipriešinimo.

Pagrindinė šios tragedijos priežastis – trumparegiška ir neatsakinga valstybės gynybos politika. Viena iš jų – Lietuvos neutralitetas. Jos pagrindu buvo sukurta klaidinga karinė doktrina, kurios esmė tokia: Lietuvos kariuomenė kaunasi su žymiai gausesniu priešu savo teritorijoje, strategijos pagrindas – gynyba, karo veiksmai joje vyksta iki tol, kol ateina į pagalbą didžiųjų valstybių koalicija ir valstybė galutinai išlaisvinama  iki jos etninių sienų. Kokia šios politikos pasekmė – aišku visiems.

Verta priminti jėgos dėsnių panaudojimo strategiją  1941 metų sukilime ir 1944-1953 m.  partizanų karo metu. Pastarųjų karo menas turėtų būti nuodugniai ištyrinėtas karinių istorikų ir nagrinėjamas karinėse mokslo įstaigose bei plačioje visuomenėje.

Greta jėgos dėsnių egzistuoja teisės dėsniai. Kad būtų užtikrintas visų pasaulio tautų, valstybių harmoningas , laisvas ir demokratinis gyvenimas, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, deklaracijų ir kitų svarbių sprendimų, užtikrinančių tautų apsisprendimo, jėgos panaudojimo, sienų neliečiamumo, nusiginklavimo, ekonominių ir prekybinių santykių teises (Hagos, Vienos, Potsdamo, Helsinkio ir kt.). Pagrindiniai tarptautinių susitarimų organizatoriai buvo ir yra didžiosios demokratinės valstybės, tačiau juos pasirašė ir tos šalys, kurioms iki demokratijos gana toli, tame tarpe ir autoritarinės valstybės. Vienas dalykas – deklaruoti tarptautinės teisės aktus, kitas – juos vykdyti.

1920m. Leninas pasirašo taikos sutartį su Lietuva,  o 1940m. Stalinas – sulaužo ją okupuodamas.

1992 metais Čečėnija demokratiškai išsirenka parlamentą  ir skelbia nepriklausomybę, tačiau įvyksta politinė agresija iš Rusijos pusės, paminat bet kokius pasaulinės teisės aktus.

Sugretinę šiuos faktus, galime daryti išvadą, kad nors teisės reikšmės negalime mažinti, bet mažųjų valstybių saugumą daugiausia nulemia jėgos, o ne teisės dėsniai.

Labai svarbu mažųjų valstybių gynybos strategijoje pasirinkti pagrindinio smūgio kryptį.

Kuria kryptimi turi būti sutelktos pagrindinės jėgos lemia ne vado pasirinkimas, bet visas karinių, politinių, bei ekonominių veiksmų kompleksas.

Priešas negali būti sumuštas visur, kur jis yra. Kautynėms ar karui laimėti nereikia nugalėti visų priešo dalinių. Tačiau reikia svarbiausiu momentu, svarbiausioje vietoje sutelkti daugiausia jėgų ir čia laimėti.

Vienas iš svarbesnių mažųjų valstybių gynybos dėsnių yra ekonomikos dėsnis. Kiekvienas karas kainuoja pinigus, ypatingai dabar, kada ginkluotė ir karinė technika yra pasiekusi tobulas aukštumas.

Jeigu valstybės gynyba yra gerai paruošta ir organizuota, sutelkti visi ekonominiai, politiniai ir materialiniai resursai, pasirengta ilgalaikiam karui, agresorius prieš pradėdamas karą įvertins visus faktorius „už ir prieš“. Jeigu pasirodys, jog karas nualins agresorių ir jis patirs milžiniškus ekonominius nuostolius, jis suabejos pergalės sėkme ir vargu ar pradės agresiją. Tokiu klasikiniu pavyzdžiu Europoje gali būti Šveicarijos ir Švedijos valstybės. Antrojo Pasaulinio karo metu nei fašistinė Vokietija, nei bolševikinė Sovietų Sąjunga neišdrįso šių valstybių okupuoti pirmiausia pagrinde dėl galimų milžiniškų ekonominių nuostolių ir, be abejo, kitų faktorių.

Vadovaujantis ekonomikos dėsniu Valstybės gynyba turi turėti kuo didesnį atsparumą, t.y. turi būti pasiruošusi ilgai ir alinančiai gynybai iki visiško agresoriaus išsekimo.

Iš anksčiau pasakyto galima daryti išvadą, kad rengiant valstybės, ypač mažos, gynybą, negalima nepaisyti pagrindinių gynybos dėsnių. Valstybės gynybos atsparumas padidėja daug kartų. Ir priešingai – dėsnių nepaisymas, nepasitikėjimas savo valstybės kariniu saugumu, nepakankamas rūpinimasis ginkluotomis pajėgomis, atsparumą sumenkina daug kartų.

Kolektyvinio saugumo sistema

Istorinė patirtis rodo, kad kariauti ir pasiekti pergales puolant priešą arba ginantis nuo agresijos yra žymiai lengviau, sudarius karines – politines sąjungas. Kaip taisyklė, sąjungos būdavo kuriamos vienai operacijai arba karui laimėti. Po pasiektos pergalės pasibaigdavo ir karinė sutartis.

Klasikiniu istoriniu pavyzdžiu gali būti Žalgirio mūšis 1410m.

Ordinas, rengdamasis karui kvietėsi talkininkus iš visos Vakarų Europos.

Jogaila ir Vytautas susitarė sutelkti jungtines karines jėgas Lenkijoje prie Vyslos. Jogaila subūrė kariuomenę iš Lenkijos žemių, įskaitant Haličą ir Vakarų Podolę bei samdytą čekų būrį. Vytauto kariuomenę sudarė visų Lietuvos DK žemių pulkai ir nedidelis samdytas totorių pulkas.

Pergalė prie Žalgirio parodė milžinišką karinės – politinės sąjungos reikšmę. Jos dėka buvo sutriuškinta Ordino galybė ir padarytas galas beveik du šimtus metų trukusiam krašto plėšimui ir naikinimui.

Kitas nesenas pavyzdys iš praeito šimtmečio, tai –  hitlerinė Vokietija, kuri ruošdamasi pasaulio užkariavimui, sukūrė ašį: Berlynas – Roma – Tokijas, įtraukdama Italiją ir Japoniją. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, buvo sukurta antihitlerinė sąjunga: SSSR, JAV ir Anglija. Šios sąjungos dėka buvo užbaigtas pats kruviniausias pereito šimtmečio vidurio pasaulinis karas ir sutriuškinta nacistinė Vokietija, o vėliau ir Japonija. Po karo sąjunga buvo likviduota, tarp buvusių sąjungininkų prasidėjo Šaltasis karas.

Pokaryje pasauliniu mastu prasidėjo bolševizmo ekspansija į Kiniją, Korėją, Vietnamą ir kitas mažesnes valstybes. Jai vadovavo iš karo nugalėtoja išėjusi SSSR. Iškilo realus pavojus visam demokratiniam pasauliui. Buvo visi požymiai, kad gali kilti naujas (trečias) pasaulinis karas. Jo pasekmes buvo sunku prognozuoti, nes didžiausios pasaulio valstybės tokios kaip JAV, SSSR ir Anglija turėjo branduolinį ginklą. Demokratinės Vakarų valstybės padarė išvadą, kad žymiai efektyviau apsisaugoti nuo bolševizmo agresijos bus galima sudarius karinę – politinę sąjungą tarp partnerių iki karo veiksmų pradžios ir neleisti priešui užpulti, negu sudaryti tokią sąjungą jau įvykus agresijai.

Tai buvo padaryta 1949 metais, t.y. sukurta Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija – NATO. Pagrindinis šios sąjungos politinis principas išdėstytas sutarties 5 str.: …vienos ar kelių šalių ginkluotas užpuolimas Europoje ar Šiaurė Amerikoje bus laikomas visų jų užpuolimu…“

S.ADAMONIS, 1992 m. (Straipsnis parašytas besiruošiant seminarui Karo mokykloje)