Nepriklausoma Lietuva kūrėsi tuo metu, kai ai dar buvau toli nuo jos, šaltajame Peterburge, kur tuomet siautė chaosas ir revoliucinis teroras. Kokios ten buvo gyvenimo sąlygos, labai gerai prisimena visi tie, kuriems teko ten tuomet gyventi. Pirmutinės žinios apie besikuriančią Lietuvą, kurios įvairiais keliais atplaukdavo į Peterburgą, buvo sensacingos ir mažai patikimos. Žinoma, prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo varoma arši agitacija ir jos vardu nesigailėta įvairiausių prasimanymų. Tame įvairiausių žinių chaose buvo labai sunku susivokti apie tikrąją Lietuvos padėtį. Šiek tiek daugiau patikimos žinios pradėjo mus pasiekti 1919 metų pabaigoje ir 1920 metų pradžioje. Bet ir jos toli gražu neobjektingos buvo. Mes lietuviai, kuriems buvo lemta tuo metu gyventi Peterburge, išsilgę laukėme kada galėsime grįžti tėviškėn. Bet grįžti į Lietuvą nebuvo jokios galimybės: viena kad vykstant tarp Lietuvos ir SSSR karui, tremtiniais niekas nesirūpino, antra — aš ir visa eilė kitų asmenų, buvome skaitomi „įkaitais“ ir mes turėjome laukti, kuomet mus kuo nors pakeis…

Ir taip svajojant apie grįžimą Lietuvon, atėjo 1920-ji metai. Aš tuosyk dirbau jau bolševikų tvarkomame Peterburgo Marijos Teatre. Nežiūrint sunkių darbo sąlygų — bado, suirutės, opera nepakriko ir varė savo darbą pirmyn. Bet štai, didžiausiam mano nustebimui ir džiaugsmui, apie vasario mėnesį gavau pranešimą, kad galiu išvykti Lietuvon. Tuojaus pasiunčiau atsakymą, kad važiuoju. Iki išvažiavimo liko tik apie porą savaičių. Nieko nelaukdamas nudūmiau pas teatro tvarkytoją —„komisarą“ apsi- znaiminti, kad išvažiuoju į Lietuvą. Tuometinis Marijinkos „upravlejuiščius“ p. Ekskuzovičius, išklausęs mano pranešimą, ne visai buvo patenkintas ir pradėjo prašyti, kad aš teatre pasilikčiau iki sezono pabaigos, t. y. iki gegužės 1 d. Prie p. Ekskuzovičiaus prašymo prisidėjo ir Teodoras Šaliapinas, kuris taip pat prikalbinėjo palaukti iki sezono pabaigos. Po ilgų derybų, aš sutikau, bet su sąlyga, kad gegužės 1 d. mane leis laisvai grįžti į Lietuvą. Tokį pasižadėjimą gavau, bet kaip matysime žemiau, jo niekas neištesėjo…

Dirbdamas ir toliau, Marijinkoj, apie balandžio mėn. nuėjau į Narkomindielo Peterburge skyrių išgauti dokumentus. Žinoma jokių dokumentų neišgavau. Aš buvau apgautas. Gal dar ilgą laiką nebūčiau išvykęs, jeigu ne Lietuvos taikos delegacija, kuri tuo metu atvyko į Maskvą pasirašyti su bolševikais taikos sutartį. Sužinojęs, kad Lietuvos taikos delegacija jau yra atvykusi į Maskvą, ilgai negalvodamas sėdau į traukinį ir dūmiau stačiai į Maskvą. Važiuodamas tvirtai tikėjau, kad mūsų delegacija mane užstos. Atvykęs Maskvon ir pasiekęs delegaciją, jos sudėtyje radau a.a. inž. Tomą Naruševičių, dabartinį mūsų ministerį Paryžiuje p. P. Klimą, p. J. Vailokaitį ir dar keletą asmenų. Pasimatymas su žmonėmis iš laisvosios tėvynės buvo jaudinantis… Kalboms tiesiog nebuvo galo. Po visų pasikalbėjimų, delegacijos dalis mane pavaišino lietuviška dešra ir konjaku. Po kelių sunkių bado metų, lietuviška dešra ir konjakas tuomet man atrodė geriausias valgis ir gėrimas pasaulyje… Delegatininkai mane dar daugiau sujaudino, kai davė man su lietuviška trispalve vėliava automobilį. Važinėdamas po plačiąją Maskvą jaučiaus, lyg nepriklausomoj Lietuvoje jau būčiau!..

Delegacijos vadovybė p. p. inž. T. Norus-Naruševičius ir P. Klimo asmenyje man pažadėjo, kad ai greitai gausiu reikiamus dokumentus ir galėsiu nedelsdamas važiuoti į Lietuvą. Išsikalbėjus su p. P. Klimu, jis papasakojo, kad Latviai ir Estai jau turį savo operas; iš jaunųjų valstybių neturinti tik Lietuva. Jis ragino grįžti į Lietuvą ir organizuoti savo operą. Turiu prisipažinti, kad po to pasikalbėjimo tuomet ir gimė manyje mintis grįžus Lietuvon organizuoti operą. Tą mintį išnešiojau Rusijoje ir su jąją grįžau į tėviškę.

Gavęs iš delegacijos užtikrintą pažadėjimą, kad su mano grįžimu jau viskas tvarkoje, atsisveikinęs su tautiečiais, grįžau ramus į Peterburgą. Bet ir šį kartą teko skaudžiai apsivilti: grįžęs į Peterburgą ir gavęs tremtinių ir įkaitų sąrašą, savo pavardės ten neradau. Vėl nusiminiau, nes maniau, kad grįžimas užsitęs ir reikės dar ilgai pasilikti Rusijoje. Bet mano senas prietelis dabartinis prof. Viktoras Biržiška, vartydamas kokius tai raštus, viename iš jų, pačioje apačioje rado smulkiu „počerku“ pridėtą prierašą, kad įkaitai, nepasinaudoję pirmu išvažiavimu, juo gali pasinaudoti dabar. Radinys buvo nepaprastai didelis. Pradėjau ruoštis kelionėn. Vieno aukšto „evako“ dėka ir atsakomybe, gavau leidimą važiuoti „tepluškoje“ į Maskvą. Ten tuojaus ir išvykau. Maskvoje viskas vyko kuo puikiausiai, nes ten jau buvo Lietuvos atstovybė p. Vanago-Simonaičio asmenyje, kuris, tokių asmenų, kaip mes, reikalus gynė labai gerai. Greitai buvo užbaigtas „formuoti“ mūsų tremtinių ešalonas ir mes atsisveikinę su Maskva, pasileidome namo. Mūsų laimei, gavome sanitarinio traukinio trečios klasės vagonus. Kelionė iki Lietuvos truko visą mėnesį. Kiek primenu, tuo pat ešalonu vyko prof. Viktoras Biržiška, inž. Sabaliauskas, doc. Feterauskas, inž. Vaiciechauskas, inž. Stanišauskas, inž. Radzevičius, Dr. Jablonskytė-Liandsbergienė, Mackevičius ir eilė kitų asmenų, kurie buvo sutalpinti į tris vagonus. Kelionėje turėjome daug „bėdų“, kurias padengdavome traukdami „karešką“. Ir rūkėme taip, kad dūmai pro vagono langus veržėsi, kaip iš pečiaus. Tos kelionės smagiausi atsiminimai — tai momentas, kuomet ties Smolensku, traukiniui stovint, turėjome galimybės žmoniškai išsimaudyti, o antras, kai traukiniui atsisakius slidžiais bėgiais mus į kalną vilkti, vieni pylėme po garvežio ratais smėlį, o kiti stūmėme traukinį į priekį…

Paskutinis ir geriausias atsiminimas buvo tuomet, kai atvykę į Vileikos stotį išgirdom pirmus lietuv. žodžius: — Įkaitai, imkit savo daiktus ir lipkit iš vagonų laukan, jūs laisvi. Pirmi lietuviški žodžiai, ištarti lietuviškų kareivių, mums suteikė begalinio džiaugsmo. Ir kai pasidėję savo daiktus, vaikščiodami visą naktį, įsiklausėme pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių žygių Lietuvos nepriklausomybę ginant, džiaugsmo ašaros tekėjo ne iš vieno akių… Iš ten mus nuvežė į Švenčionėlius, kur įvyko mūsų su į SSSR gabenamais „tavoriščiais“ pakeitimas. Menkas mūsų buvo džiaugsmas, kai pamatėme ant ko mus išmaino: nors aš ir neperdaug didelės apie save nuomonės, vis tik skaitau, kad mainas buvo neperdaug tinkamas… Grįžęs Lietuvon greitu laiku pastojau Lietuvos kariuomenėn ir su kolegomis: A. Sodeika, St. Šimkumi ir K. Binkių pradėjome koncertuoti kariuomenės dalyse. To laikotarpio mano veikimą visi gerai prisimena ir man netenka kartoti. Pridėsiu tik tiek, kad savanoriu buvau iš visos širdies. Gal būt ir dėl to, kad aš, kaip „vajokas“, būčiau buvęs menkas, bet sulig krašto apsaugos ministerio įsakymu, koncertavau pirmose eilėse. Iš kariuomenės buvau paliuosuotas gal ir kaip neperdaug naudingas karys, besikuriančios operos darbą dirbti. Baigiant atsiminimų žiupsnelį, turiu pasakyti, kad pirmu savo Lietuvoje gyvenimo dešimtmečiu esu patenkintas ir laikau jį laimingiausiu. O pasitenkinimas, kaip žinome yra už visus kitus pojūčius brangesnis.
„NAUJAS ŽODIS“ Nr.14, 1930 m.