Varčios pirmojo mūšio pristatymas 1945 m. birželio 12 d.
Priešas. Į šiaurės vakarus už 6 km Alovėje buvo apie 12 stribų ir 4 kareiviai. Į šiaurės vakarus už 20 km Alytuje buvo dislokuotas 3-asis NKVD vienintelis Lietuvoje motorizuotas šaulių pulkas, kurio sudėtyje apie 1000 karių. Šiame pulke buvo kariai, dar neturintys patirties kovoje su Lietuvos partizanais. NKVD retkarčiais pasirodydavo kaimuose, esančiuose netoli pamiškės, grupėmis ne mažesnėmis kaip 70-100 karių, tačiau prie pat miško niekuomet nesiartindavo. Jie manė, kad Varčios miške yra apie 300 partizanų.
Savi. Varčioje buvo Vanago (Ramanausko) kuopa apie 70 partizanų. Į šiaurę Žaibo (Voverio) ir Vėžio (Barausko) būriai. Vanago kuopos štabo sudėtis su pačiu Vanagu 4 žmonės. Mūšio metu buvo tiktai 1, tai Daktaras (Kulikauskas). Visi partizanai tik prieš dešimt dienų buvo prisiekę ir dauguma nei karto nedalyvavę mūšyje. Partizanų paruošimas tik teorinis, pašnekesių – pamokų būdu. Ginkluotė: 12 kulkosvaidžių, automatiniai šautuvai, šautuvai. Nuotaika visų gera, nes viskas gerai sekėsi. Taktika dar nebuvo tikrai partizaniška, nes nieks net neįsivaizdavo, kad priešas galėtų partizanus sumušti. Todėl nevengė į vieną vietą susiburti didesnėmis pajėgomis.
Žaibo kuopos stovyklavietė. Išsidėstymas skyriais. Štabas ir kiekvienas skyrius turėjo po palapinę, apklotą storu eglių šakų sluoksniu. Atstumas tarp palapinių 15-20 m. Sargybos postai 2-3 prie keliukų, nutolę nuo stovyklos apie 30-50 m. Poste 1 karys. Kas 24 val. vienas skyrius būdavo visiškoje parengtyje.
Vietovė. Pagal taktinę klasifikaciją nepereinama kadangi aplinkui raistas, pelkės ir uždara, kadangi tankus miškas, krūmai.
NKVD pulkas naktį atvyko ir išsilaipino Kudariškių kaime. Dalis partizanų, kaip paprastai iš vakaro išvažiavo maištauti ir prieš pat rytą nuo Meškučių pusės įvažiavo miškan. Viskas atrodė ramu. Tepastebėjo, kad maždaug per kilometrą nuo miško pakilo dvi raudonos raketas, tačiau nekreipė į tai dėmesio. Stovykla sukilo anksti, kadangi turėjo daug darbo. Staiga pasigirdo šūviai sargybos poste. Maždaug 30 m nuo stovyklos. Daktaras įsakė nutraukti darbus ir pasiruošti atsitraukimui. Vyrai griebė savo ginklus ir būrėsi apie savo skyrininkus. Tuo metu į stovyklą įbėgo sargyboje stovėjęs Žemaitis ir pranešė, kad miške daug rusų, kurie peršovė jam koją. Daktaras dviems skyriams liepė užimti pozicijas iš tos pusės, kur buvo pastebėti priešai. Kitiems įsakė milines ir kitus svarbius daiktus skubiai krauti į gurguoles ir kinkyti arklius. Visiems atsitraukimo kryptį – į kitą miško galą, Žaibo stovyklos link. Kai visi buvo pasiruošę pradėti atsitraukimą, tuo metu į stovyklos aikštelę įbėgo du dideli rusų šunys. Paskui juos pasipylė ir rusai. Nelaukdami įsakymo vyrai atidengė sutelktą ugnį. Vien kulkosvaidžių buvo 12. Kadangi partizanai buvo užėmę geras pozicijas, jų ugnis buvo stipri, staigi ir taikli. Visa tai turėjo lemiamos reikšmės visai tolesnei kautynių eigai. Daugiausia priešų kaip tik čia ir krito, tai jiems buvo ir didelis psichologinis smūgis. Jie ėmė netvarkingai trauktis. Iš partizanų buvo nukautas vienas kovotojas, kuris sužeistas buvo vežime. Daktaras davė įsakymą trauktis. Traukimasis vyko skyriais, bet nelabai sklandžiai. Tankūs krūmai ir raistai trukdė ryšį tarp skyrių ir matomumą. Kai kurie partizanai nunėrė savais keliais. Kai kurios grupės netyčia atitrūko nuo kitų ir išsiblaškė. Priešai pajutę, kad partizanai traukiasi, pakartojo puolimą, Tačiau ir jie patys buvo pakrikę, jų buvo daug ir atskiromis grupėmis pasisklaidę po visą mišką.
Organizuotai besitraukiantys partizanai, pasiekė skersai Varčią einantį vieškelį. Jau du iš jų buvo nukauti. Tuo metu rusams buvo gabenama amunicija ir maistas, paskui vežimą ėjo apsauga. Pirmieji partizanus pastebėjo rusai, prasidėjo susišaudymas. Partizanai rusus apmėtė granatomis, o po to – šaukdami „Pirmyn!“ pradėjo veržtis. Ypač narsiai kovėsi kulkosvaidininkas Gegužė (Govelis). Į jį rusai nukreipė smarkią ugnį. Tačiau Gegužė nušovė rusų kulkosvaidininką, puolė prie jo, griebė nukautojo kulkosvaidį ir pirmas peršoko per vieškelį. Rusų gurguolės apsauga ir majoro vadovaujami rusai, saugoję vieškelį, pasileido bėgti į miško pakraštį. Partizanai prasiveržė per vieškelį. Partizanai buvo išsibarstę mažomis grupelėmis, tačiau nė viena iš jų nemėgino dieną veržtis iš miško. Visi tūnojo raistuose ir tankiuose krūmuose, pasiryžę, kautis tik tuomet, jeigu priešas užliptų ant nosies. Žaibas, sužinojęs, kad aplink Varčią daugybė rusų, davė įsakymą eiti pagalbon Vanago kuopai. Prie vieškelio Žaibas susitiko su besitraukiančiais Vanago partizanais. Vieni kitus atpažino iš susitartų slaptažodžių, be to, buvo pasižadėję nelaimės atveju eiti vieni kitiems į pagalbą. Susijungę patraukė į vieną tankumyną, iš kur, sulaukę nakties, išėjo miško pakraštin ir laimingai pasitraukė iš Varčios į Panedingio raistus. Žaibas atsitraukė į Kalesninkų mišką.
Tarp partizanų naujokų atsirado ir tokių, kurie kautynių metu metė savo ginklus ir išbėgiojo pavieniui. Iš tų kurie klausė bendros komandos, žuvo trys. Kiti aštuoni žuvusieji buvo iš tų, kurie išsiblaškė pavieniui. Rusų mūšyje buvo nukauti apie 176. Mūšio metu net keliose vietose smarkiai tarp savęs susišaudė patys rusai ir nukovė nemažai savųjų.
Pranešimas skaitytas 1996 m. gruodžio 14 d., Alytuje, seminare „Kovojanti Lietuva 1944-1953 m.“.