Intelektualas – reiškia išsilavinęs, įžvalgus, kūribingas, didelio intelekto žmogus. Intelektualas – naujų idėjų generuotojas, ideologijų formuotojas, pozityviai įžvelgiantis.
Nuo seniausiųjų laikų civilizuotame pasaulyje buvo ir yra iškilios, visuomenių pripažintos asmenybės. Tokie žmonės ir vadinami intelektualais. Jie nesidangsto sąjungomis, organizacijomis, jokiomis kolektyvinėmis ekspertinėmis komisijomis.
Sovietinėje santvarkoje buvo kitaip. Prisidengiant „troikių“ nutarimais, kolektyvine nuomone, „intelektualių“ komisijų, organizacijų sprendimais buvo naikinamos asmenybės, kitaminčiai, žmogaus dvasia, panaikinta asmeninė atsakomybė.
Ar labai kas šioje srityje pasikeitė Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo? Jeigu vadovautumės LR Konstitucijos bent jau 18, 25, 33, 42 straipsniais drąsiai galima teigti, kad taip, kad visas gyvenimo problemas sprendžia ir nustato nebe „intelektualios“ ar kitokios komisijos, bet patys žmonės – tauta, visuomenė. Juk jau ir mokinukas žino, kad LR Konstitucija – aukščiausas mūsų Tautos priimtas teisės aktas, kad mūsų Valstybėje negalioja jokie kiti aktai prieštaraujantys Konstitucijai, jokios „intelektualiausios“ komisijos negali būti aukščiau mūsų visuomenės.
Galima drąsiai tvirtinti, kad dauguma meno, mokslo, politikos žmonių nuo pat Sąjūdžio, kiti kiek vėliau, išsivadavo iš okupacinio ideologinio kiauto ir dalykiškai profesionaliai, kaip ir dera intelektualui, dirbdami savo valstybės labui, pozityviai įžvelgdami ateitį, generuodami pažangias idėjas, be tuščiai rėksmingos savireklamos, eina koja kojon su progresu.
Tačiau esama ir beviltiškai užsidariusių sovietiniame kiaute jau nebereanimuojamų „intelektualų“. Pastarieji labai agresyvūs. Būtent šie postsovietiniai, svetimų idėjų ir minčių cituotojai, aršiai neigiantys tai, ko patys nežino, nenorintys žengti koja kojon su civilizacija, nesugebantys naujai ir įžvalgiai kurti, generuoti pažangias idėjas, patys save aistringai priskiria pačių sukurtam „intelektualų“ luomui, socialinei išskirtinei grupelei, devolvuoja prasmingai dirbančio ir į rėksmingas gaujeles nesiveliančio intelektualo sampratą. Besikamuojantys postsovietiniame mąstymo liūne, gaivinami Kremliaus kurantų, visomis įmanomomis priemonėmis deklaruojasi – tik mūsų, „ekspertų-intelektualų“, nuomonė ir žodis – viršiausi!
O ir mūsų, bene visos aukščiausiosios valdžios, į bent kokią, aktyviau generuojamą pažangią visuomenės iniciatyvą, tuoj pat atsako: „Ne, intelektualai nepritaria, elito kitokia nuomonė“. Ir kad kokios bebūtų pažangios ir svarbios visuomenės iniciatyvos, jos sudūžta į šiuos burtažodžius kaip ir galingos bangos į pradovokusį molą. Na, o jau tada atgyja dar daugiau „ekspertų-intelektualų“:
„Mes – kūrėjai-intelektualai“, – nesukūrę nieko intelektualaus, išskyrus kitų kūrėjų darbus bei biografinius aprašinėjimus, mintinai iškalę savo pirmtakės S. Nėries eiliuotą džiugesį: „Lietuvos daugiau nebėr, nuo dabar – LTSR“, iš paskutinųjų save „intelektualais“ deklaruoja.“ Tokie ištikimi nėries, cvirkos, paleckio, venclovos, sniečkaus bendraminčiai, tvirtai nešiodami protuose ir karštai širdyse okupacinę ideologiją, išsijuosę šaukia: „Jie – genijai, nelieskite jų vardų… ką jūs, runkeliai, suprantate?! Mes jų vardų premijomis apdovanojame jų vertus talentus!“ Ir klausosi jų širdžiai ilgesingų Kobzono dainų, bodisi turėtų sovietinių lengvatų. O šiems „intelektualams“ tyliai pritaria ir sėdintys ne tik ministerijų kėdėse.
„Mes – politikos intelektualai. Geriau už jus visa kame nusimanome“, – deklaruoja ne tik per Garliavos patvorius iškilę į politkos aukštumas „intelektualai“. Jiems mūsų Lietuva tai – sniečkaus, brazausko LTSR. Ir atsisako pažangos šie „intelektualai“, kaip kad sniečkus savo valia atsisakė mūsų protėvių ir tėvų Lietuvos žemių – ne tik Karaliaučiaus, bei Suvalkų. Pamiršę jie ir jų dvasios tėvo brazausko žodžius, Sąjūdžio metais pažadėjusio Nobelio premiją tam, kas išdrįs pakelt balsą prieš TSRS dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tokia šitokių „intelektualų“ politvertybių skalė.
„Lietuviai nužudė Brunoną… žudikų gentis… nereikalingi mums valdovų rūmai… lietuviai – žydšaudžiai“, – nesugebantys išmanyti apie mūsų protėvių, tėvų kančias ir didingai garbingą bei tragišką Lietuvos istoriją, išsijuosę putoja vienišiai istorijos „intelektualai“.
„Jie – jokie partizanai, jie – banditai“, – užvertę Nepriklausomos Lietuvos Konstituciją, ciniškai apkaltindami Laisvės gynėjus o išteisindami jų žudikus stribus, kai kurie teisės „intelektualai“, ar ne tik vis dar mielai laikantys kišenėse diplomus tik su raudona žvaigžde o kiti net ir figūruojantys sovietinių represinių struktūrų sąrašuose, taip sprendžia žmonių likimus.
„Paminklai okupantams, išdavikams, mūsų Tautos žudikams – istorinis paveldas, saugokime juos įstatymais“, – nepasiduoda paveldo sargai, istorinės atminties sergėtojai „ekspertai-intelektualai“.
„Šie nauji meno kūriniai sukurti ne pagal mums įkaltus kūrybos standartus ir projektus… neuždarinėkite Maskvos telekanalų… ten tai bent menas rodomas“, – bene garsiausiai plyšauja ir buvę sovietcenzoriai-glavlitininkai, kritikai. Dabar ir jie jau „ekspertai – intelektualai“.
„Nebandykit atsijungt nuo Ivano vamzdžio… Draugai, ne tuo keliu einam… tai sakom mes, ekonomikos profesoriai, – retkarčiais girdimas ir planinės ekonomikos „intelektualų“ balsas.
„Anksčiau tai buvo gyvenimas… tokius turėjome Maskvoje mokytojus, o dabar kas“, – nepaliaujamai kaulydami sau valstybines premijas bei pensijas, dejuoja tie patys visų sričių buvę nomenklatūriniai „intelektualai“.
Ir todėl į bent kokį pilietinį sumanymą, reikalavimą iš biurokratinių valdžios instancijų gaunamas būdingas nomenklatūrinis atsakymas: „Ne. Intelektualai-ekspertai kitaip galvoja“. Problema ta, kad ši rėksmingai agresyvi, itin aktyvi „intelektualų“ kasta, kadaise išugdyta Maskvoje, neprogresuoja. Dar ir moksliniais laipsniais prisidengia. Nesvarbu, juk tūlam nebūtina žinoti, kad jie apgynė „mokslines“ disertacijas apie nacionalistinio-banditinio pasipriešinimo žalą tarybinei santvarkai, apie planinę ekonomiką, apie sovietinio meno reikšmę ugdant komunizmo statytoją.
Vakarietis mokslininkas tokią padėtį nedvejodamas viešai vertinina taip: “Jūs sugriovėte komunistinę sistemą Lietuvoje, tačiau komunistinis mentalitetas gyvas, jo greitai nepakeisi. Visa tai eina iš komunizmo ideologijos, kuri ir jums buvo brukama per prievartą virš penkiasdešimt metų. Atgaivinti šiuos žmones, prikelti jų dvasią nebėra vilties…” – Sorbonos universiteto prof. F. Thom.
Šių teiginių dar nežinodamas antrina ir mūsų augantis brandus jaunimas: “Lietuvoje ne tik studijuoti, bet ir dvasiškai kvėpuoti sunku – nuo marksizmo-leninizmo ir politrukų dvasios galima užtrokšti”, – teigia lietuvis studentas studijuojantis Sorbonos universitete.
Susidūrę su tokiais Lietuvos „intelektualais“, apgailestaudami kalba ir mūsų iškiliausi istorijos tyrinėtojai: “Visas pasaulis kalba apie mūsų Tautos didingai gilią praeitį išskyrus mus pačius” – Jūratė Statkutė-Rosales.
Tiksliai įvertina ir iškilus Švedų profesorius: “Lietuvą kamuoja mentalinė liga, Lietuva skilo – yra nomenklatūra ir Lietuva… Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po sovietų sąjungos žlugimo”.
St. Santvaras pastebi tiksliausiai, kad: “Europoje mes turbūt esame vienintelė tauta, kurią išdavė ne vienas kitas Tautos atplaiša ar išgama, o beveik visa jos diduomenė – didikai ir bajorai”.
Po kelių šimtmečių, 1939-40 metais, ir vėl išdavė mūsų Tautą, mūsų Valstybę. Šį kartą tautos atplaišos, išdavikai „intelektualai-kultūrininkai“.
Akivaizdu, kad ir šiandieninę Nepriklausomą mūsų jauną valstybę išduoda okupacinės ideologijos persmelkta, savanaudiška, susiliejus su buvusia nomenklatūrine valdiškaja biurokratija, save pasivadinusi minėtoji „intelektualų“ kasta. Jie, patys save indentifikuodami „intelektualų“ vardu, tempdami vieni kitus, spraudžiasi į visas vertinimų, ekspertų komisijas, tarybas. Kelia sąmyšį, nepasitenkinimą, skaldydami kursto iš vidaus. Jų verdiktai virsta teisėjavimu kitaminčiams. Tai – išdavikų, brolžudžių auksaburnių markulių, kubilinskų, nėrių, venclovų, cvirkų, paleckių, sniečkų ideologijos išugdyta ypatinga sovietmečio atmaina – kitus triuškinant siekti savų tikslų. O jeigu dar ir jų tėvai buvo žiauriausi stribai, aršūs sovietiniai politveikėjai, kgbistai, savo raštais ir eilėmis liaupsinę staliną ir jo žudikus, uoliai dirbę glavlituose ir kitose cenzūrose prieš laisvą mintį ir žodį, tad ir jų atžalos, išaugusios tokioje šeimoje ir aplinkoje, negali ir negalės kitaip mąstyti. O intelektualu save vadintis – jiems būtinybė. Jų nedaug, bet jie būdami masinėse informacinėse priemonėse, ekspertų, vertinimų komisijose kala į galvas tik savo „intelektualias“ mintis.
Civilizuotame pasaulyje, kuriame jau ir mes, nebuvo ir nėra nei intelektualų kastos, nei intelektualų ekspertinių komisijų,. Ten kuria gyvenimą brandi visuomenė, tauta bendru sutarimu. Jiems nenurodinėja, už juos nesprendžia, jų nebevertina neprašomi jokie intelektualai. Jeigu reikia vertinimo pagalbos, tai pati visuomenė kreipiasi į, jų manymu, autoritentingus, iškilius žmones.
Ar daug mes turime sovietinės ideologijos išugdytų intelektualų, kurie savo idėjomis ir pažangia ideologija atitiktų Vakarų civilizuotą inteligentą? Ar turime kur tinkamai ugdyti? Lietuvos postkomunistiniai ideologijos nešėjai ir vykdytojai, praradę ryšį su tikrovę, su mūsų valstybės, mūsų Tautos gyvenimo kasdienybe, su veržliu siekiu tobulėti, su nuolat generuojamomis bei mobiliomis permainomis, likę tik statistiniais pažangos raidos stebėtojais, bei pritariant išsikerojusiai, į juos panašiai biurokratijai, jiems palankioms politinėms struktūroms, patys save vis dar ir identifikuoja „intelektualais“. Ir tuštėja Lietuva, ypač sparčiai universitetų auditorijos – gabus jaunimas skuba žinių semtis į sorbonas, harvardus. Grįžta mūsų Lietuvos ateities intelektualai.
Turėjo amžiais Lietuva ir šiandien turi: ir meno, ir mokslo, ir politikos inteligentų-intelektualų. Jie ne ekspertuoja, ne vertina, ne aprašinėja kitų darbus o, kaip ir dera intelektualui, generuoja idėjas. Kuria ne tik palydovus mokslo laboratorijose, meno kūrinius kūrybinėse dirbtuvėse. Gilindamiesi į mūsų praeitį, kuria mūsų valsybės ateitį. Jiems autoritetai ne Maskvos ideologijos pasekėjų-„intelektualų“ įkaltos traktuotės, bet garbiausi mūsų mokslininkai, kūrėjai, Laisvės kovotojai, Nepriklausomybės kūrėjai, naujų idėjų ir valstybės ateities ideologijos formuotojai.
Šiandien Tauta labiausiai pasitiki Lietuvos kariuomene. Kodėl? Ogi, kariuomenės kūrėjai, per dešimtmetį išugdę Vakaruose jaunąją karių pamainą, pasitraukė, užleisdami savo postus. Ir jums visiems pamaina seniai subrendo. Tada ir nebėgtų jaunimas iš Lietuvos, pilnėtų auditorijos, neieškotų verslas baigusių Vakarų universitetus.
Rašau įsitikinęs, kad asmenys, susitapatinę su aukščiau apibūdintais „intelektualais“, nesutiks su manimi ir mano cituojamomis iškilių europiečių mintimis. Nors ir vaikščiodami universitetų ar aukštų institucijų koridoriais, tokie „intelektualai“ vis vien nesuvoks, kad į jų galvas jau seniai ir negrįžtamai įkalta sovietinė ideologija. Jiems buvo ir bus svetimas pozityviai pažangus mąstymas. Jų sovietgalvoms nepasiekiama netgi ir šios, gūdžių stalininių laikų, gimnazistės dvasia. Kilni mergaitė savo Tautos išdavikus – ir nėris, ir cvirkas… – jau tada kitaip vertino negu jūs dar ir šiandien. Įsiskaitykite, išdavikus ir kolaborantus aukštinantys „intelektualai“, ir raskite savo vietą šiame vieninteliame jaunos gimnazistės skambaus eilėraščio posmelyje…
…Ne, ne baltas kaip vyšnios viršūnė
Ir ne žydras, kaip žydras dangus,
O visai panašus jau į šunį
Paskui Kremlių lapnoja žmogus…“
Kražių gimnazijos mokinė Vanda Rakauskaitė, 1953 m.