Už 1 km į pietryčius nuo Krosnos prasideda Kalniškės miškas, iš šiaurės į pietus nusitęsęs 7 km, ligi Juodežerio ežerėlio. Plačiausia miško vieta (4 km) yra iš Vakarų į Rytus tarp Gudeliškės ir Stebulių kaimų. Miškas gerokai kalvotas ,aukštumos prie Juodežerio siekia iki 153 metrus virš jūros lygio. Auga pušys, eglės, beržai, ąžuolai, alksniai ir kitokie medžiai bei krūmai. Miškas gražus, jame stovyklaudavo Marijampolės skautai.
Pirmo pasaulinio karo metu Kalniškės mišką gerokai iškirto vokiečiai ,specialiai pravestu geležinkeliuku išveždami medieną į Krosnos lentpjūves, o iš ten į Vokietiją. Kalniškės miško vardas įėjo į mūsų laisvės kovų istoriją. 1945 m. gegužės 16 d. šiame miške įvykusios smarkios kautynės.
Tai ne legenda, sklandžiusi po kaimus, apipinta dainomis – tai tikrovė. Mūšis buvo. Jis vyko tarp kaimo artojų ir iki dantų ginkluotos reguliariosios armijos. Pasaulis šventė pergalę prieš fašizmą ,o Lietuvoje prasidėjo kova prieš pavergėjus. Dar kraujavo žaizdos, patirtos keturiasdešimtaisiais-keturiasdešimt pirmaisiais: sunaikinta karininkija, mokytojai, išdrįsę sugiedoti Lietuvos himną, ūkininkai. Tik grįžęs, okupantas iš karto parodė, kas jis. Kalėdų išvakarėse buvo sunaikintas Klepočių kaimas: sudegintos sodybos, iššaudyti beginkliai žmonės. Gandas iš lūpų į lūpas perduodamas aplinkiniams kaimams. Klepočiai – šis žodis tariamas su baime: o jei rytoj sudegins kitą….
Grįžęs okupantas pradeda rinkti vyrus į kariuomenę. Lietuviai beveik visi buvo tarnavę kariuomenėje, nes tai buvo garbės reikalas. Už netarnavusio netekėjo mergina, juokdavosi draugai. “Nenugalimoji tarybinė armija” atėjo vyžota, apiplyšusi, alkana. Gėrė viską, kas degė, žmonės baisėjosi, nesiruošė prisidėti prie jų rengiamų žygių. Be to, liaudies priešais buvo paskelbti visi tarnavę Lietuvos kariuomenėje, buvę savanoriai, priklausę bet kokiai organizacijai. Pagarboje buvo bežemiai, miestų darbininkai. Valsčiams vadovavo beraščiai. Jiems buvo pažadėta geras gyvenimas: eikite pas buožes ir imkite, ką norite. Dalis tautiečių susižavėjo tuo ir pradėjo talkinti okupantui.
Pasipiktinę neribota okupantų savivale, Lietuvos žmonės telkėsi ginkluotam pasipriešinimui. Remiami gyventojų, Kalniškės miške ir apylinkėse susibūrė apie 100 ginkluotų kovotojų. Vieni jau buvo patyrę kovos krikštą, kiti – palikę dirvoje žagrę, pakabinę prieklėtyje dalgį. Bet tikslas visų buvo vienas: apginti Tėvynę, namus. Jiems vadovavo Lietuvos Ulonų puskarininkis Jonas Neifaltas (slapyvardis “Lakūnas)”. Kartu dalyvavo ir vado žmona – Albina Neifaltienė – Griškonytė (slapyvardis “Pušelė”).
Buvo 194-5 metų gegužis. Miške žydėjo žibuoklės, svaigino ievų kvapas. Vyrai ,saugomi aplinkinių kaimų gyventojų, ruošėsi kovai. Kad ji vyks, jautė kiekvienas, tik nežinojo, kada. O priešas nesnaudė. Kiekvieną dieną jį galėjai sutikti išėjęs iš miško. Pačiame miške kol kas buvo ramu. Stribai nedrįso kišti nosies, o kareiviai vis delsė. Kas lėmė gegužės 16 dienos įvykius, lieka tik spėlioti, tačiau 1945 metų gegužės 16 dienos išvakarėse Kalniškės miške partizanus apsupo NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-sis Kutūzovo ordino pulkas. Jam vadovavo majoras Jacenka ir štabo viršininkas majoras Buiničius.
Šiame miške įvykusios smarkios kautynės, kurių metu 80 Lietuvos partizanų kovėsi su daugiau kaip 400 enkavadistų. Partizanai buvo įsitvirtinę Kalniškės miško aukštumoje, kur jie sutiko gausias ir stiprias ginkluotas rusų pajėgas, atžygiavusias iš Simno. Priešo kėslus partizanai žinojo iš vakaro ir nutarė kautis. Buvo giedras gegužės 16 dienos rytas. Gausios NKVD-istų voros su riksmu “Ura” puolė atakon. Partizanai priešą sutiko sutelkta ugnimi. Ginklų kalenimas, granatų sprogimai tarpais susiliedavo į ištisą ūžesį. Atkaklias priešo atakas partizanai atremdavo. Tačiau priešui rezervų užteko.
Virto , pakirsti kulkosvaidžių ir granatų, medžiai. Su trumpomis pertraukomis mūšis tęsėsi visą dieną. Retėjo ir partizanų gretos. Daugeliui buvo pirmas ir paskutinis kovos “krikštas”. Apsuptiems partizanams stokojo šaudmenų, kuriais mūšio metu stengėsi aprūpinti moterys ir net vaikai, perbėgdami per rusų apsupimo žiedą. Visas kalvagūbris buvo nusėtas kritusių bolševikų lavonais. Tačiau baigėsi šaudmenys. Kai kurie partizanai, įkopę į medžius, šaudė į priešą. Pašauta iš medžio iškrito didvyriškai kovojusi vado žmona “Pušelė”.
Partizanams teko trauktis. Nelygioje kovoje žuvo 44 partizanai. Nukauta apie 400 NKVD-istų. Rusų pulko vadas mjr. Jacenka raportavo savo vadovybei: „…Gauja, be kulkosvaidžių ir šautuvų, intensyviai gynėsi granatomis, kurias dėl stačių ir aukštų šlaitų numesdavo 60-70 m. Matydamas, kad dėl tokio priešininko gynimosi atakuojantys daliniai turės didelių nuostolių, įsakiau trims sunkiems kulkosvaidžiams, išdėstytiems įvairiose aukštumos pusėse , sunaikinti pagrindinius priešininko ugnies taškus – rankinius ir sunkiuosius kulkosvaidžius, kurie ypač trukdė dalinių judėjimui, ugnimi “pašukuoti” medžių viršūnes, kuriose buvo įsitaisiusios “gegutės”. Tuo tikslu, siekdamas palaužti besipriešinančių moralinę dvasią , įsakiau iš visų turimų ginklų atidengti į aukštumą ugnį salvėmis. Po tokios intensyvios ugnies, kuri truko vieną valandą, priešininko pasipriešinimas pastebimai susilpnėjo“ (tekstas iš archyvinių dokumentų).
Į pagalbą Kalniškės kovotojams ėjusius Sūsnykų partizanus ties Šeštokais šarvuotis apšaudė iš pabūklų ir jiems teko atsitraukti. Kautynėse krito didesnioji laisvės kovotojų dalis, jų tarpe dalinio vadas “Lakūnas”. Kritusiųjų lavonai pakasti Kalniškės miško kalnelyje. Kautynių vietoje liko tik išlaužytas miškas. Šis laisvės kovotojų žygis plačiai nuskambėjo per visą Lietuvą ir į žmonių dainas pateko. Kalniškės mūšio vietoje(kalno viršūnėje) marijampolietis Nevulis iš akmenų pastatė paminklą. 1991 metų gegužės 18 dieną šeštadienį susirinkę į Kalniškę žmonės atidengė paminklą čia žuvusiems Lietuvos rezistencijos kovotojams, paminklas pašventintas.
Minėjimo dalyviai visai nesitikėjo, jog šią datą “minės” ir šlovingosios sovietinės armijos kariai. Visai netoli, kur buvo susirinkę žmonės, kareiviai atsieit vedė eilines pratybas. Šaudė mokomaisiais šoviniais, sprogdino granatas. Nežinia, ar galima tai pavadinti pratybomis. Gal greičiau pagąsdinimu. Tačiau neįvyko jokių incidentų. Kareiviai palakstė, pašaudė ir nurimo, toks minėjimas buvo poškant šūviams. Jų šaudymas nesutrukdė renginio, tik priminė 1945 metų mūšio akordus.
1991 metų gegužės naktį iš 21 į 22 dieną paminklas buvo susprogdintas. Ten kur jis stovėjo, liko didelė išrausta duobė ir joje gulėti vėliavos kotas. Sprogimo, matyt stipraus būta, įdomu kieno ranka pakilo tokiai niekšybei. Tai – bejėgiškumo požymis. 1991 metais gegužės 29 dieną tas pats Nevulis, padedant D.Krakauskui ir A.Akeliui , paminklą autentiškai atstatė. 1991 metų birželio 22 dieną paminklą pašventino. Neblėstanti šlovė tautos didvyriams, paaukojusiems gyvybes ant Laisvės Aukuro.