Lietuvos vieta partizaninių kovų kontekste išskirtinė: mažas kraštas, geografinė padėtis nepalanki partizanavimui, o geopolitinė – apsunkina pasipriešinimo kovas.
Pirmaeilis vaidmuo tenka psichologinėms mūsų karių savybėms, vadų kvalifikacijai, štabų meistriškumui, o taip pat mūsų Tautos vystymuisi ir ekonominiam krašto potencialui.
Paruošiamasis etapas vykdomas taikos metu arba prasidėjus “lėtai” krašto okupacijai. Šiame etape pagrindinis vaidmuo tenka visų lygių vadams ir štabams.
Ruošiantis partizaniniam karui, turi buti paskirta vieninga vadovavimo sistema, kurią sudaro vyriausias vadas su savo štabu. Batalionų, kuopų, būrių, skyrių ir grandžių vadai privalo paruošti atitinkamą darbų planą.
Paruošiamuoju laikotarpiu visa krašto teritorija turi būti suskirstyta į gynybinius rajonus, kuriems priskirti KA daliniai ir padaliniai su savo dislokacijos ir veikimo rajonais. Jie turi būti netoli gyv. rajonų, miškinguose plotuose ir sunkiai prieinamose priešo tankams, šarvuočiams ir kt. sunkiajai technikai, vietose.
Pagrindinė smogiamoji jėga partizaniniame kare būtų savanoriai. Vėliau įsijungtų KA, pasienio ir kiti padaliniai. Pogrindžio kovose turėtų būti įvairios visuomeninės organizacijos bei pavieniai asmenys.
Poziciniame partizaniškame kare pagrindinis karinis vienetas yra skyrius. Ši struktūra turi būti lanksti, gerai apginkluota, geras materialinis techninis aprūpinimas. Vėliau prasidėjus puolimui, pagrindiniu puolimo vienetu tampa kuopa ar batalionas.
Vykdydamas partizanines kovas, kiekvienas padalinys veikia savarankiškai. Veiksmų pagrindą sudaro mūsų kariuomenės ar partizanų statutai, pritaikyti šiems kovos veiksmams.
Kautynėse laimėjimą nulemia ne kovotojų skaičius, ginkluotė ar technika, bet jų vadų vertė – aukštos dvasinės savybės ir pasiryžimas .
Visų veiksmų ir kautynių pagrindas yra netikėtumas, staigumas ir mokėjimas suderintai veikti. Netikėtumas padeda silpnesniam nugalėti stipresnį. Priešas iki paskutinės minutės neturi žinoti partizanų tikslų ir sudėties. Priešas užklumpamas tokiu laiku ir tokioje vietoje, kai jis nepasirengęs kautis arba dėl vietovės sąlygų neturi veiksmų laisvės. Netikėtumo faktorių padidina greita ir artima ugnis iš visų turimų priemonių. Niekas negali nutraukti kautynių, nepanaudojęs visų priemonių. Pasitraukti gali tik įvykdžius užduotį ar gavus vado įsakymą.
Prieš pradedant operacijos vykdymą, turi būti atlikta detali žvalgyba. Vadas turi turėti visus duomenis apie naikinamą objektą. Sargybai sunaikinti skiriami drąsiausi, stipriausi ir ryžtingiausi kovotojai.
Gynyba partizaniškame kare turi būti paruošta iš anksto arba staigi, neplanuota. Ji vykdoma šiais atvejais:
Kai padaliniai, vykdydami puolimą, nesugebėjo jo įgyvendinti;
Kai padaliniai, savo dislokacinėse bazėse yra netikėtai užpulti ;
Žygyje pakliuvus į pasalą;
Susitikus su priešu ar apsuptiems žygyje;
Prasiveržimas iš apsupimo gali būti numatytas vienoje ar keliose vietose. Ten sutelkiama pagrindinė ugnis visomis turimomis priemonėmis. Prasiveržimo grupėse dalyvauja patys drąsiausi, stipriausi ir ryžtingiausi kariai. Prasiveržus padaliniui, jo atsitraukimą dengia
priedangos grupės. Atsitraukimo keliai yra minuojami prieštankinėmis ir pėstininkų minomis, daromos užtvaros ir įvairios kliūtys.
Išėjęs iš apsupimo, padalinys dislokuojasi atsarginėse bazėse arba vykdo kitą vado įsakymą, užduotį.
Partizanų kovose puolamosios kautynės užima vieną pagrindinių kautynių būdų. Jos gali būti suplanuotos iš anksto ir neplanuotos. Jos vykdomos tada, kai plačiu mastu atliekama stambi operacija, dalyvaujant keliolikai batalionų.
Ypatingą reikšmę partizanų kovose turi masinė agitacija tarp partizanų ir gyventojų. Turi būti vieningas ir gerai organizuotas patriotinės tautos auklėjimas, gerai organizuota pagrindinė spauda.
Iš viso to galima padaryti išvadas, kad partizanai kariauti mokėjo.
Pirmasis ginkluoto pasipriešinimo tarpsnis apima maždaug 1944-1946 metus. Šiuo laikotarpiu visoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi būriai, kartais sutelkdavę po kelis šimtus žmonių. J.Lukšos- Skirmanto nuomone jau 1995 m. Lietuvoje veikė apie 30 tūkstančių partizanų. Vieningos vadovybės tuo metu dar nebuvo, nors partizanai derino savo veiksmus. Partizanai neretai užimdavo miestelius, įsiverždavo į didesnius miestus. Atrodė, kad okupacija ilgai nesitęs ir partizanų vadai stengėsi sutelkti kuo didesnius kovotojų junginius, kurie iškilus reikalui, būtų pajėgūs vykdyti didesnio masto kovines operacijas. Nesikeičiant tarptautinei padėčiai, palaipsniui tapo aišku, kad didelių ginkluotų grupių kūrimas neatitinka realių kovos sąlygų. Tuo metu niekas negalėjo numatyti ginkluotos kovos trukmės, nebuvo jokio partizaninės kovos patyrimo, todėl daugelis partizanams vadovavusių karininkų gana mechaniškai taikė partizanų daliniams reguliariosios armijos organizacinius principus. Žuvus daugeliui kovotojų pradėta taikyti nauji kovų metodai:
Lietuvos rezistencinės grumtynės už laisvę – ne tik mūsų gyvenimo tarpsnis, kurį istorikai išdėstys savo veikaluose, pasverdami kiekvieną stalinizmo tikslą, atidengdami sovietinio
genocido teorijos ir praktikos sistemos iki šiolei nuožmiai užtamsinamuose kampeliuose tūnančius kaulelius. Tų grumtynių dvasia tapo mūsų kūnu, įsitikinimais, mintimis, atrama, šviesuliais, neleidžiančiais paklysti ir pražūti be pėdsako. Todėl nereikia pamiršti Lietuvos rezistencinės kovos dalyvių, arba kaip juos vadino – žaliūkais ir miškiniais, jaunus, ryžtingus, drąsius, užkrečiamai linksmus, gerai apsiginklavusius, bendraujančius ne tik su vyresniaisiais, bet ir su paaugliais. Nepamirštamas atšylančių ginklų kvapas, vėju dvelkiantys drabužiai, atidžios akys, balsai, kuriuose regis girdėjosi visos Lietuvos valia ir tiesa.