1991 metų sausio 7 dieną, „Jedinstvo“ judėjimo aktyvistai bandė šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą. Tai buvo mėginimas atimti mūsų, neseniai iškovotą laisvę. Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kvietė Lietuvos gyventojus, prašydamas ginti strategiškai svarbius objektus. Kaip tikram Lietuvos patriotui, net nekilo abejonių, ką turiu daryti. Tie 350 kilometrų, kurie skyrė Palangą nuo sostinės, neatrodė toks didelis atstumas. Nereikia pamiršti, jog ką tik atsikūrusioje jaunoje valstybėje, retai važiuodavo tarpmiestinis transportas, todėl mudu su draugu Ričardu Zaranka nusprendėme važiuoti į Klaipėda, nes iš ten buvo lengviau nuvykti į Vilnių. Klaipėdos autobusų stotį taksistas, išgirdęs, kur mes kur ir dėl ko važiuojame, pasisiūlė mus nuvežti į Vilnių už autobuso kainą. Atvykę apsistojome pas giminaičius, kurie mums parūpino rekomendacijas, kad patektume į Parlamento gynėjų gretas. Sausio 10 dieną papuolėme į pasienio užkardos padalinį, kuris buvo dislokuotas pačiuose Parlamento Rūmuose. Mūsų užduotis buvo saugoti informacinį centrą, kurio paskirtis buvo transliuojamos naujienos iš Parlamento rūmų. Visame mieste judėjo tarybinės armijos karinė technika. Visiems laisvės gynėjams buvo pasiūlyta: „ar norite pasilikti ir ginti tėvynę iki paskutinio kraujo lašo ar išeiti“. Atsirado ir tokių.

Likusieji, sausio 11-sios naktį davėme karinę priesaiką – ginti Tėvynę. Naktis buvo labai nerami. Kas 10 – 15 minučių, tai priartėdavo , tai atitoldavo priešiškai nusiteikusi karinė sovietų technika. Aplink rūmus pradėjo rinktis žmonės. Ryte mes pamatėme būrius žmonių, artėjančius link mūsų, iš pradžių nesupratome: ar jie taikiai ar priešiškai nusiteikia, tik jiems priartėjus pastebėjome, kad jie neša įvairius daiktus: armatūras, blokus ir kitas barikadoms statyti tinkančias medžiagas. 11 – 12 dienomis, nebuvo pastebėta jokio karinės technikos judėjimo, tada buvo nuspręsta Parlamento gynėjus suskirstyti į grupes ir pamainomis leisti jiems pailsėti namuose. Į pirmąją grupę patekau ir aš su bičiuliu. Naktį iš sausio 12 į 13 nakvojome tetos namuose Žirmūnų rajone. Žirmūnai yra visai netoli šiaurės miestelio, kuriame buvo dislokuojamos pagrindinės Tarybinės armijos desantininkų pajėgos. Aiškiai buvo girdėti karinės technikos variklių gausmas, tada skubiai įsijungėme televizorių, buvo transliuojamas paskutinis reportažas, paskutinis Eglės Bučelytės balsas pranešė: „ Radijo ir televizijos komitetas pilnas kareivių ir į uždarytas studijos duris jie beldžia savo šautuvų buožėmis“. Tai galbūt paskutinis jos reportažas. Reikėjo kuo skubiau grįžti į Parlamentą. Supratę padėties rimtumą pradėjome bėgti link Parlamento, pamatęs bėgančius jaunuolius prie mūsų sustojo tamsiai mėlynos spalvos, trečios kartos „žigulio“ vairuotojas, jis pavežė mus iki Gedimino prospekto. Važiuojant pro šiaurės miestelį, kairėn sukanti karinė technika net nesiruošė praleidinėti tiesiai važiuojančių lengvųjų automobilių, vairuotojas išsisukdamas iš situacijos užvažiavo ant šaligatvio, visos paskui juos važiuojančios mašinos, be jokios priežasties buvo stabdomos, sužvėrėja desantininkai vilko lauk niekuo dėtus žmones, kaip vėliau sužinojome, jog viename iš jų buvo gimdyti vežama moteris. Nuvykus į Parlamentą mūsų nenorėjo įleisti, nes neturėjome leidimų, kadangi kiekvieną dieną buvo išduodami nauji. Apsaugos paprašėme pakviesti apsaugos vadą Jonaitį, kuris mus įleido, nesupratome kodėl mums nebuvo paskambinta grįžti į Parlamentą, nes toks buvo pirminis susitarimas. Antrame aukšte, dviese su Ričardu, saugojome posėdžių salę. Buvo nuspręsta, kad mes turime išnešti iš aukščiausiosios Tarybos antspaudus ir slaptą dokumentaciją, juos nugabenome į konspiracinį butą. Grįžome saugoti kitoje vietoje įkurto informacijos centro. Jame pamatėme nufilmuotą medžiagą apie televizijos bokšto šturmą, išgirdome Loretos Asanavičiūtės paskutinius žodžius. Žiūrėjome ir stovėjome tylėdami, suspaudę kumščius, vos galėjome sulaikyti ašaras. Ir mes buvome pasiruošia verčiau žūti nelygioje kovoje, negu pasitraukti. Televizijos bokšto gynėjus laidojo visa Lietuva. Sausio 13-osios įvykiai buvo patys skaudžiausi mano (dvidešimtmečio) gyvenime.