Šiandien visuomenėje įsigalėjus nuomonė, kad mūsų valstybėje visuomenė stokoja pilietiškumo. Žmonių visuomeninis aktyvumas ne tik neauga, bet nuosekliai mažėja. Šiandien Lietuvoje nevaržomos piliečių laisvės ir teisės, puikios sąlygos siekti mokslo aukštumų, galimybės išreišti save įvairiose srityse. Nežiūrint viso to, jaunimas nenoriai dalyvauja valstybės gyvenime. Nenoriai dalyvauja rinkimuose, nenoriai stoja į partijas ar visuomenines organizacijas, ribotai reiškiasi pilietinėse akcijose, daug jaunimo emigruoja į kitas šalis. Juk dar visai neseniai kalbėjome, kad auga nauja pilietiška, išsilavinusi ir aktyvi karta, kuri pakeis vyresniosios kartos atstovus ir kurs modernią valstybę. Kodėl taip yra? Pirmiausia reikia suvokti kas yra pilietiškumas.
Pilietiškumas – pareigų atlikimas savo valstybei, tautai, į pilietiškumo sąvoką įeina vertybės, moralė, darbas, sąžiningumas ir dora. Pilietiškumu taip pat laikomos visuomeninės pareigos valstybei, aktyvumas per rinkimus, dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos žinojimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis. Pilietiškumas tai daugiau įsipareigojimas prisiimti teises ir pareigas rūpintis bendruomenės ateitimi, naudotis narystės (valstybėje ar organizacijoje) teikiamomis galimybėmis ir aktyvus dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Būti pilietišku reiškia prisiimti daugiau pareigų, nei tą įpareigoja įstatymai bei būti labiau aktyviu, nei pasyviu. Būti aktyviu piliečiu arba pilietišku reiškia nekelti klausimo – kam man to reikia; man tai neįdomu; čia tegu kiti sprendžia ir pan., tai reiškia tiesiogiai prisidėti prie bendruomenės gyvenimo kūrimo, keitimo ar tvarkymo.
Šiandien būti savo šalies patriotu yra nemadinga. Patriotiškumas buvo pradėtas traktuoti kaip nevisaverčių žmonių sentimentalumo apraiška. Įsigalėjo nuostata, kad patriotai – tai žemesnio intelekto žmonės, kurie tuo maskuoja savo nesugebėjimą pasiekti kažką daugiau. Lietuvoje dauguma sako, kad ugdyti ir skiepyti jaunimui pilietiškumą turi mokykla. Tuo bandoma visą atsakomybę nuo savęs perkelti kitiems. Taip mokykla yra svarbi jaunimo pilietiškumo ir patriotizmo ugdyme, bet viskas pirmiausia turi prasidėti šeimoje. Šeima yra kiekvieno žmogaus pradžių pradžia, būtent šeimoje yra jau ankstyvoje stadijoje padedami asmenybės ugdymo pagrindai, nes esant vėlesnėms raidos stadijoms sunku būna ką nors koreguoti. Todėl galima teigti, kad jau nuo vaikystės šeimoje turi būti vaikams skiepijamas pilietiškumas, skiepijamas bendravimu ir asmeniniu pavyzdžiu. Šiuolaikiniai vaikai labai puikiai žino savo teises ir tuo puikiai naudojasi. Todėl pirmiausia tėvai privalo paaiškinti jiems, kad yra ne tik teisės, yra dar ir pareigos. Pirmiausia jie privalo atlikti savo pareigas, o tik vėliau kalbėti apie savo teises. Tai ir yra pirmoji stadija pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo šeimoje. Svarbu šeimoje ugdyti pagarbą aplinkiniams. Labai dažnai yra tekę matyti, kaip vaikai nepagarbiai elgesi su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mokykloje žeminami mokytojai, kartais prieš juos net smurtaujama, o tėvai palaiko savo vaikus, nors tam patys turėtų užkirsti kelią. Dėl savo vaikų poelgių kaltina mokyklą, pedagogus, nors mano nuomone kalti patys, nesugeba ar nemoka auklėti padoriais visuomenės nariais. Mano nuomone, reikia skiepyti tokį vaiko požiūrį – gali negerbti žmogaus, gerbk jo amžių. Dauguma žmonių didžiuojasi, kad yra lietuviai ir labai dažnai tai pabrėžia, tai skiepija savo vaikams, bet kuomet reikia atlikti savo pareigą valstybei, visuomenei randa daug pasiteisinimu, kodėl to nepadarė. Tai mato vaikai, vėliau jie elgsis taip pat. Todėl tėvai savo pavyzdžiu privalo mokyti savo atžalas, gerbt savo valstybę, gerbt įstatymus, būti doru ir sąžiningu valstybės piliečiu. Šiais laikais tėvai apskritai mažai bendrauja su savo vaikais, o tautiškumo ar pilietiškumo tema kalbėti dar labiau vengia. Ne kiekvienas suaugęs sugeba paaiškinti, kas yra tautiškumas, o ką jau kalbėti apie to paaiškinimą vaikams. Ar tėvai pasakoja savo vaikams apie Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir kitas kiekvienam lietuviui svarbias dienas. Ar tėvai pasakoja savo vaikams apie valstybės simbolius, vėliavą, herbą, išmoko giedoti Lietuvos himną. Dauguma jaunuolių net nežino Tautiškos giesmės žodžių, o to turėtų būti pirmiausia mokoma šeimoje. Ar tėvai papasakoja savo vaikams, kad buvo tokie laikai, kuomet už mūsų trispalvę ar už mintis apie laisvą ir nepriklausomą Lietuvą galėjai atsidurti tremtyje. Juk tai taip pat patriotizmo ugdymas.
Mokykla svarbi jaunimo pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo įstaiga, tačiau ten viskas apsiriboja dažniausiai istorijos mokymu. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis privalo žinoti savo istoriją, to niekas negali paneigti. Mes turime turtingą istoriją ir ja galime didžiuotis, tačiau to yra maža ugdant pilnavertį visuomenės narį. Lietuvoje yra nemažai visuomeninių organizacijų, kurias mokymo įstaigos galėtų išnaudoti ugdant jaunimo pilietiškumą ir patriotizmą. Kaip pavyzdys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, Politinių tremtinių ir kalinių sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga ir dar daug kitų patriotinių visuomeninių organizacijų. Juk tai yra gyvi istorinių įvykių dalyviai, kurie galėtų papasakoti apie daugumą Lietuvos istorijo įvykių, kuriuose patys asmeniškai dalyvavo. Jaunimas labai nenoriai dalyvauja ir renginiuose, skirtuose paminėti valstybines šventes, pagerbiant žuvusius 1918–1920 m. savanorius, partizanus. Pamiršti yra ir mūsų signatarai, kurie manau turėtų ką papasakoti. Juk tai taip pat pilietiškumo ir patriotizmo ugdymas.
Pasirengimas valstybės gynybai. Spaudoje, televizijoje, internete pasirodo įvairūs politologai, visuomenininkai, gynybos ekspertai, kurie visuomenei ugdo nesaugumo jausmą, žemina Lietuvos kariuomenę, formuoja nuostatą, kad ji yra nieko verta, nesugebės apginti valstybės. O tai neprisideda prie pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo. Jaunimo tarpe formuojama nuomonė, kad kariuomenėje tarnauja tik nevykėliai ir neskatinama pasirinkti garbingos kario – valstybės gynėjo profesijos, nors kariuomenei reikalingi gabūs ir išsilavinę jaunuoliai, pasirįžę dėl savo valstybės, tautos, šeimos paukoti savo brangiausią turtą – gyvybę.
Tikrasis pilietiškumas ir patriotizmas yra ugdomas ne deklaracijomis ir juo labiau ne prievarta ar primityviais pamokymais. Tam reikalingas šeimos, mokyklos, visuomenės švietėjiškas darbas ir asmeninis pavyzdys. Būtina ugdyti jaunimą, kuris sugebėtų priimti ryžtingus ir protingus sprendimus, kuris aktyviai dalyvautų valstybės gyvenime, kuris ir pats ugdytų pilietišką visuomenę.