Lietuvių tauta yra žemdirbių ir karių tauta. Nuo pat mūsų istorinių laikų lietuvių gentys pastoviai grūmėsi su į aisčių žemes besiveržiančiais priešais. Priešų tikslai, tariamai, visada buvo kilnūs: išvaduoti iš pagonybės, padėti kovoti su iš vakarų plūstančiais germanais ir, atvirkščiai, iš rytų juos siaubiančiais azijatais, slavais. O pastarųjų šimtmečių tarpe Lietuva buvo tiltas tarp dviejų besigrumiančių jėgų. Istorinė patirtis rodo, kad nei viena iš šių besigrumiančių jėgų Lietuvos laisve nebuvo suinteresuoti. Jie į Lietuvą žiūrėjo, kaip į karinių veiksmų placdarmą. O toliau nuo mūsų Tėvynės esantys galingieji, Lietuvai patekus į okupacijos gniaužtus, geriausiu atveju, tik užjautė, bet nieko Lietuvos laisvės kovoms nepadėjo. Lietuvai reikia atsiminti ir šventai vykdyti savo bočių ir tėvų kovos už laisvę tradicijas, niekad nepamiršti, kad laisvę lengva prarasti, bet labai sunku ją atgauti.
Po antro pasaulinio karo Europa apimta taip vadinamų mažų karų – tai buvusių pavergtų tautų kova, atkuriant savo valstybingumą, kova už savo laisvę. Tie, vadinami, maži karai kovojančioms tautoms žiauresni už Europos valstybes nusiaubusį Antrąjį pasaulinį karą. Tuos mažuosius karus, siekdamos savo imperialistinių interesų, kursto ir visapusiškai remia didžiosios imperialistinės, dažnai nueinančios nuo istorijos arenos, valstybės. Tai karai buvusioje Jugoslavijoje, Kaukaze, Artimuosiuose Rytuose, Tadžikistane. Matyt, ir ateityje didžiosios valstybės nepuls mažesniųjų taip brutaliai, kaip prieš gerą pusšimtį metų, bet mėgins organizuoti tautose ir Valstybėse įvairiakalbių konfliktus, vėliau siųsti į šias šalis savo tariamos pagalbos dalinius, kurie ir bus didžiųjų valstybių garantas savo tikslams pasiekti. Bet tai nauja, tarsi švelni okupacija mažoms tautoms. Šiandien, tariamai rimtų vyrų pokalbiuose, spaudoje, per radiją ir televiziją mes sutinkame mūsų jaunimui brukamą nuomonę, kad Lietuva maža, kad niekas jos nepuls, o jeigu ir puls, tai mes nesugebėsime priešui pasipriešinti, nes neturime nei gerai ginkluotos kariuomenės, nei modernių ginklų, ir kad iš viso geriau būti pacifistais ir nesiruošti krašto gynybai, nesiruošti atremti galingą agresorių, o laisvę, tariamai, galima apginti, sukūrus pacifistinę visuomenę ar grynai diplomatinėmis priemonėmis. Keistos, neatsakingos, o gal ir piktavališkos tokių, tariamai, rimtų vyrų kalbos. Buvęs Sovietų Sąjungos GRU aukšto rango karininkas Viktoras Suvorovas savo knygoje „GRU – ieties smaigalys“ (Viktor Suvorov. GRU – ieties smaigalys. 252 psl.) padaro tokią išvadą: „Sovietų vadovybė supranta jėgą ir tik ją pripažįsta. Tačiau tik jėgą ir nieko kito. SSSR gali gerbti kiekvienos šalies suverenitetą, nežiūrint, kiek mažai vietos ši užima žemėlapyje. Tačiau ji gerbia tik tų šalių suverenitetą, kurios pačios gerbia ir gina savo suverenitetą“. Deja, šiandien dalis Lietuvos mokytojų nemoko mūsų jaunimo mylėti, gerbti ir ginti savo Tėvynę ir jos nepriklausomybę. Ne išimtis, kad ir XXI amžiuje Lietuvą kas nors bandys vaduoti nuo mūsų pačių.
Kokia forma geriausiai tinka kovoti už savo laisvę? Čia reikėtų atsižvelgti į panašių į Lietuvą kitų nedidelių valstybių nacionalinės gynybos principus. Ekonomiškai stiprios mažos valstybės, turinčios moderniais ginklais aprūpintą kariuomenę, savo krašto gynybos planuose visada remiasi gerais ginklais ir technika aprūpinta reguliarios kariuomenės ir nacionalinės gvardijos bendrais veiksmais. Pavyzdžiui: Šveicarija, priešo užpulta, jau po 4 valandų kovos postuose stovės virš 600 000 rezervistų, kurie žino,ką gina ir kokiais ginklais naikina priešą. Panašiai atremti įsiveržusi okupantą, pasitelkdamos houmgardo pajėgas, šaulius, kovos Skandinavijos, Danijos karinės pajėgos. Šių šalių kariuomenės rezervas, houmgardo kariai yra gerai apmokyti partizanų kovų taktikos. Kokia kovos forma priimtina Lietuvai? Čia galima daug svarstyti, daug spręsti, bet viena turi būti aišku, kad nesvarbu, kiek gausi ir kaip moderniais ginklais ginkluota būtų mūsų kariuomenė, Lietuva turi būti ginama, vadovaujantis teritorinės gynybos principais, drauge su reguliariąja kariuomene. Lietuvos gynyboje turi dalyvauti ir partizanų pajėgos. Panagrinėkime tokią padėtį.
Priešas okupavo dalį Lietuvos teritorijos. Galingas priešo smūgis kai kuriuose frontuose sumušė mūsų reguliariąją kariuomenę. Bet liko maži, ginkluoti, išsklaidyti padaliniai. Liko ir nori tęsti kovą pavieniai ginkluoti kariai. Ką jie turi daryti? Kaip jie turi kovoti? O ką turi daryti ką tik vėl pavergti valstiečiai, darbininkai, mokytojai, tarnautojai, inteligentai? Ar jau priešinimasis beprasmiškas, ar jau nereikia ir negalima toliau kovoti? Tai negi reikia sunešti į priešo paskelbtus punktus ginklus ir kooperuotis su priešu? O gal patiems sueiti į priešo parengtas koncentracijos stovyklas? Kiek daug iškils klausimų, kur rasti atsakymą?!? Galima užtikrinti vieną. Priešas, siekdamas savo tikslų, be pasigailėjimo naikins šimtus ir tūkstančius gyventojų. Nelaisvėn paimtas karys, tinkamas fiziniam darbui vyras, moteris, tinkami priešo pramonės darbams tarnautojai, darbininkai bus deportuojami į darbo stovyklas besotės priešo pramonės poreikiams tenkinti. Nesena istorinė patirtis rodo, kad užkariautų žmonių naikinimas anksčiau ar vėliau vyks. Ką reikia daryti, kai priešas yra okupavęs kraštą? Reikia priešintis visomis galiomis, visa turima jėga.
Priešintis privalo kiekvienas, galintis rankose laikyti ginklą, vyras, moteris, jaunuolis. Okupuotame mūsų krašte nei vienos minutės neturime duoti priešui ramybės. Kiekvienai progai pasitaikius, turime pulti priešą, naikinti jį visur ir visada, visais būdais ir visomis turimomis priemonėmis. Pirmiausia okupantus triuškinti turi reguliarioji kariuomenė. O visa tauta turi kovoti partizanų kovos formomis. Jeigu norime išlaikyti taip sunkiai įgytą laisvę ir nepriklausomybę, visuomet turime būti pasiruošę visuotinam pasipriešinimui ir ilgam partizanų karui. Patys išsikovoję laisvę, patys privalome ją ir apginti. O kokia padėtis šiandien Lietuvoje? Pusę amžiaus trukęs lietuvių tautos fizinis ir dvasinis genocidas nusmukdė visuomenę ir šiandien ji yra sunkiai serganti. Dar po Nepriklausomybės atstatymo ketveri metai postkomunistinio valdymo dar labiau pagilino ir paaštrino moralines tautos žaizdas. Dabar reikia visas jėgas skirti teisėtumo plėtimui, demokratinių principų išlaikymui, švietimo sistemos stiprinimui, tautinės visų piliečių savimonės atkūrimui, patriotiškumo auklėjimui. Visa tai įmanoma tik saugioje valstybėje, kur visa tauta jaučia, kad gali pati apsiginti nuo galimų agresorių. Saugumą reikia užtikrinti gynybinėmis karinėmis priemonėmis. Reikia sukurti tokią agresoriui pasipriešinimo sistemą, kad priešas suprastų, jog užpuolęs ir užgrobęs šalį, patirs didesnių nuostolių, negu planuotas pelnas. O visam šitam gynybos organizavimui reikia užtikrinti visos visuomenės narių pasirengimą totalinei gynybai bei pilietinei rezistencijai. Karys yra nenugalimas, jeigu jis fiziškai sveikas, gerai ginkluotas ir moka tais ginklais tobulai naudotis, bei, svarbiausia, nusiteikęs iki paskutinio atokvėpio ginti savo Tėvynę, tai yra stiprus savo Tėvynės patriotas. Kalbant apie dvasinį patriotinį karių auklėjimą, kariams, jaunuoliams būtina pateikti pavyzdžius iš mūsų laisvės kovų iš istorinių laikų, iš artimos praeities , iš šiandieninės pasiaukojančios veiklos. Pavyzdžiui turi įtikinti besiklausantį. Jie turi būti pagrįsti tikrais faktais. Ar turime tokių pavyzdžių? Panagrinėkime būdingiausius.
Nuo kada lietuvių tauta pradėjo kariauti partizanų karą? Uždavus šį klausimą, daug sulaukiu teisingų atsakymų, prisimename istorinėse kronikose pateiktus teiginius, kad kryžiuočių, o ir kalavijuočių žygiams į Lietuvos žemių gilumą daugiausia žalos darė staigios, netikėtai surengtos lietuvių pasalos. Staigiai ir netikėtai užpuolę, lietuviai naikindavo priešą, sukeldavo jų gretose paniką. O kol priešas pasiruošdavo kontratakai, lietuvių jau ir pėdos būdavo atšalę. Tai partizaną kovos pavyzdys, taikytai prieš keletą šimtų metų. Ši taktika, taikyta lietuvių partizanų, suomių, dabar taikoma narsių laisvės vaikų – čečėnų. Antras, artimesnis istoriniu požiūriu pavyzdys – Lietuvių tautos sukilimas 1941 metų birželio 22-28 dienomis. Per vieną savaitę sukilime partizanų gretose kovojo su bolševikais virš 100 000 partizanų. Dar vokiečių Vermachtui – reguliariajai kariuomenei nepriartėjus, nuo bolševikų buvo išvaduoti Vilnius, Kaunas, Panevėžys ir daug mažesnių miestų ir miestelių. Šis pavykęs 1941 metų birželio mėnesio lietuvių tautos sukilimas yra labai vykęs partizanų kovos organizavimo, partizanų kovų taktikos pavyzdys. Labai gausios sovietų Kauno ir Vilniaus bei kitų miestų karinės įgulos išsigandę Lietuvos partizanų, apimtos didžiulės panikos, galvotrūkčiais bėgo iš šių miestų, palikę savo ginkluotę, karinius sandėlius, net savo vaikus ir žmonas. Kelia nuostabą tai, kad partizanų veiksmai sukėlė tokią paniką. Gėdingai bėgo ir taip save vadinę „iš amžinos vergijos pančių išvadavę Lietuvą“, sovietinė Lietuvos vyriausybė. o jeigu ši vyriausybė, kaip jie patys teigia, buvo tautos išrinkta, tai neaišku, kodėl jie bėgo nuo savo tautos, kodėl nevedė jos i kovą, kodėl jie ta tauta taip nepasitikėjo ir, sumetę savo mantą į mašinas, gėdingai spruko? Karių tarpe reikia plačiai nagrinėti šį 1941m. birželio mėnesio lietuvių tautos sukilimą, nepriklausomos Lietuvos atstatymą. Reikia nagrinėti sukilimo vadovybės darbą, sukilimo konspiraciją, sukilimo spontanišką rengimą, patriotinę sukilėlių nuotaiką. Visa tai gerai aprašyta Pilypo Naručio knygoje „Tautos sukilimas“ (41), Kazio Škirpos „Sukilimas“( 42) , Vytauto Rimkaus „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m. (43), Antano Martinionio „Sukilimas 1941 birželio 22-28d.“(44). Taip pat reikia kariams aiškinti mažos valstybės Suomijos atkaklų pasipriešinimą jau tada galingai SSSR 1939 metais ir jų pergalę.
Būtina, kad savanorių karininkai, auklėjantys savanorius, skaitytų ir vertintų šių knygų medžiagą, ruoštų konspektus ir visą tai perteiktų savo kariams.
P.Narutis „Tautos sukilimas“ Oak Lawn, Illinois, USA, 1994.
K.Škirpa. „Sukilimas“.Vašingtonas, 1973.
V.Rimkus. „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 m.“ Londonas, 1984.
A.Martinionis. „Sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d. „Vilnius,1995.
Šiuo metu yra išleista ir Jūs turite nemažai literatūros partizanų kovos, partizanų patriotizmo klausimais. Taigi, reikia tik noro šią literatūrą skaityti, suprasti ir joje pateiktą medžiagą perteikti savo kariams. Savanorius partizanų kovų veiksmų, patriotizmo reikia mokyti pastoviai, kiekvieną savaitę, kiekvieną dieną. Prisiminkime taiklų posakį: Ne tada laikas šunis lakinti, kai reikia į medžioklę joti. Auklėjant savanorius partizanų kovine dvasia ir ryžtu, pavyzdžius reikia teikti rinktinės ribose veikusių partizanų asmeninio gyvenimo, kovų, jų patriotizmo pavyzdžiu. Alytaus rinktinės teritorijoje, veikė Dainavos apygardos partizanų rinktinė. Šioje apygardoje nuo pat pirmųjų sovietų okupacijos dienų garbingai, pasiaukojančiai kovojo Dainavos apygardos partizanas, šiandieninis jubiliatas pulkininkas leitenantas Juozas Petraška.
Pulkininkas leitenantas Juozas Petraška gimė religingoje, savo žemę mylinčioje gausioje keturių vaikų šeimoje. Tėvų teisingą, dorą, patriotinį auklėjimą tęsė ir papildė pradžios mokyklos mokytojas Antanas Baranauskas. 18 metų Juozas įstojo į pavasarininkų kuopelę, o po dviejų metų jau jai vadovauja. 1938 metais atlieka karinę tarnybą ulonų eskadrone. 1940 m. puskarininkis J. Petraška paleidžiamas į atsargą. Jau vyko karas Lenkijoje, karo aidai atsiliepė ir Lietuvos gyvenime. Bolševikų, vėliau nacių okupacija, vėl 1944 metų bolševikų okupacija. Žmonės, prisiminę 1941m. bolševikų terorą, vengė bet kokių ryšių su naujai grįžusiais okupantais. J. Petraška su kitais kaimo vyrais neina į okupacinę kariuomenę, o pasirenka Lietuvos partizano kelią. Pirmieji Lietuvos kaimo bernelių – partizanų sunkumai, organizavimasis, mokymasis, o drauge ir pirmosios kovos, pirmosios netektys. Suformuotas Balbieriškio miško partizanų dalinys. Prieš metus teko dalyvauti žiemos karo pratybose Norvegijoje. Ten buvo atstovai – aukšto rango karininkai iš NATO ir kandidačių į NATO šalių. Prieš išvykstant į lauko pratybas, mums dvi dienas skaitė Norvegijos žiemos karo mokykloje karinių dalykų paskaitas iš viso 16 valandų. Norvegijos pasipriešinimui prieš nacius skyrė 4 valandas, t.y. 25% viso mokymo laiko. Mums atrodė, kad tai daug. Paskaitą skaitė 80 metų vyras, Norvegijos okupacijos metu buvęs atsargos puskarininkis, šaulių būrio vadas. Jo vadovaujamas šaulių būrys stojo į nelygią kovą su nacių kolona. Stabdomasis susirėmimas truko kelias valandas ir, aišku, atvykęs nacių pastiprinimas susirėmimą užslopino. Kodėl paskaitą skaitė silpnokai anglų kalbą mokantis civilis, prieš 50 metų buvęs Šaulių būrio vadas? Juk Norvegijos žiemes karo mokykloje buvo tikrai gerai anglų kalbą mokantys ir tą stabdymo mūšį gerai išanalizavę aukšto rango karininkai? Deja, čia viską lėmė gyvas, mūšyje dalyvavusio kovotojo žodis. Tai pagarba ir kovos dalyviui, tai pagarba ir klausytojams, tai pagarba ir Norvegijos kovų istorijai. Taip turėtų dirbti ir mūsų savanorių mokymo centrai – kviesti Lietuvos partizanų kovų dalyvius jaunimui skaityti paskaitas, jį auklėti ir kariškai, ir patriotiškai.
Pranešimas skaitytas seminare „Kovojanti Lietuva 1944-1953m.“ Alytuje,1996m. gruodžio 14 d.