Lietuvos kariuomenėje tarnauju jau daugiau kaip 24 metus. Ginti valstybę ėjau būdamas vos 19. Daug kas pasakys, tuomet buvo kiti laikai, tuomet buvo 1991 metai, kuomet sprendėsi mūsų neseniai atkurtos nepriklausomos valstybės likimas. Palikome savo darbus, savo šeimas ir ėjome ginti savo valstybės. Kodėl? Ne todėl, kad tai buvo madinga ar, kad reikėjo, o todėl, kad norėjome būti laisvi, todėl, kad tai buvo galbūt paskutinis šansas tuomet apginti savo didžiausius troškimus, savo siekius, savo šeimom suteikti galimybę kurti savo ateitį, kaip laisviems piliečiams, o ir patiems apginti savo garbę. Mes tuomet sakėme, kad kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga ginti savo valstybę, bet tai kartu yra ne tik pareiga, bet tai kartu ir mūsų visų, kaip lietuvių prigimtinė teisė, kurios iš mūsų niekas negali atimti. Ir mes ja pasinaudojome, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, net ir neprisiekusių Lietuvai tuo metu, bet stovėjusių ir pasiruošusių, jei reikės, už galimybę kurti patiems savo valstybę, paaukoti tai, ką tuo metu turėjome brangiausio: savo gyvybę, savo šeimų ramybę ir gerovę. Pamenu, kai 1991 m. rudenį į Lietuvos kariuomenę atėjo pirmasis šaukimas. Tai buvo motyvuoti ir garbingi, įvairių tautybių jaunuoliai, pasirinkę tarnybą savanoriškai, pasirengia ją ginti. Kas vyksta dabar, kokios klaidos buvo padarytos, kad jaunimas patekęs į šaukiamųjų sąrašus, kalba apie sulaužytus likimus, apie sugadintus gyvenimus?
Daug kas paklaus, karį, o tavo sūnus ar tarnauja, ar jis pasirengęs atlikti pareigą tėvynei. Atsakysiu taip, jis pasirengęs atlikti savo pareigą tėvynei. Jis studentas. Kuomet prasidėjo karas Ukrainoje, jis pagal studentų mainų programą studijavo vieną semestrą Suomijoje. Bendraujant klausė: ,,Tėti ar jau prasidėjo karas? Gal man jau metas grįžti ginti savo valstybės?” Jis jau Lietuvoje. Pats niekieno neverčiamas nuvyko į karo prievolės centrą, pareiškė norą tarnauti, praėjo medicininę komisiją ir nuo rugsėjo studijuos ir mokysis savaitgaliais Jaunesniųjų vadų karininkų kursuose, kad įsigyti kario profesiją. Kad atėjus tam laikui, kai reikės imti ginklą į rankas ir ginti savo valstybę, būtų tam pasiruošęs. Ir ne todėl, kad jis seno kario, kariuomenės kūrėjo savanorio sūnus, bet todėl, kad tai jo kaip Lietuvos Respublikos piliečio pareiga.
Dauguma jaunuolių socialiniuose tinkluose verkšlena, kalba apie sugadintus gyvenimus, sulaužytus likimus. Klausimas toks, kaip 9 mėnesiai tarnybos gali sugadinti visą likusį gyvenimą, kuris tik prasideda? Kur padarytos auklėjimo klaidos?
Viskas turi prasidėti šeimoje. Ką šeimoje girdi jaunimas? Girdi, kaip tėvai keikia valdžią, kuri savo neveiklumu, negebėjimu valdyti valstybę įstūmė juos į skurdą. Keikia valstybę, kuri nesugiaba verslininkus priversti už darbą mokėti orų atlygį. Girdi, kaip tėvai sako, ši valstybė neturi ateities arba kaip gera gyventi buvo prie ruso. Tą girdi jaunimas iš artimiausių žmonių ir tai didžiąja dalimi formuoja jų nuostatas. Vadinasi ne tik šeima, bet ir valstybė skatina jaunimą vengti atlikti pilietinę savo pareigą.
Ką politikai kalba apie tautinias mažumas? Netiesiogiai juos įvertina, kaip grėsmes nacionaliniam saugumui, kaip nelojalius Lietuvos piliečius. O kas gali pasakyti, kas šiuo metu yra lojalus Lietuvai? Jei mane įvardintų grėsme Lietuvai, galbūt ir aš nenorėčiau tokiai tėvynei tarnauti. Gal pakaks ieškoti priešų savų tarpe. Tuo labiau, kad dauguma politologų pripažysta, kad Lietuvos tautinių mažumų atstovai yra pakankamai sąmoningi ir lojalūs Lietuvai. Kad valdžia turėtų parodyti, kokie jie svarbūs valstybei ir skatinti juos įnešti savo indėlį tiek kultūrinį, tiek ekonominį, kuriant mūsų valstybę.
Mokykla. Tai taip pat svarbi jaunimo ugdymo vieta. Esu ne kart pasiūlęs atvykti ir papasakoti apie Lietuvos kariuomenę, papasakoti apie 1991 m. sausio įvykius, kurių dalyvis buvau, paskaityti paskaitas apie pilietiškumą ir patriotizmą. Buvau nustebęs, kai mūsų vaikų mokytojai man atsakė – o kam to reikia? Kartais sakydavo, kad jei tu pravesi paskaitą, mes negausim priedų prie algos. Tie kurie auklėja mūsų vaikus sumaterialėjo, jaunimo auklėjimas tapo verslu, užklasinė veikla tapo pasipelnymo šaltiniu, neliko dvasingumo. Labai retai mokyklų vadovybės kviečiasi Nepriklausomybės akto signatarus skaityti pranešimus. Teko organizuoti sūnaus klasei pilietiškumo ir patriotizmo paskaitą, kurią skaitė iškili asmenybė, Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas. Tema – tragiškas Lietuvos karininkų likimas 1940 m. Paskaita vyko Kauno karininkų ramovėje. Reikėjo matyti jaunimo veidus, jie klausė signataro… Sunku tai apibūdinti. Pasakysiu tik tiek, tai buvo iškiliausia Lietuvos politikos asmenybė. Metu akmenį į mokyklos daržą. Tai kas liečia pilietiško jaunimo ugdymą išskirčiau ,,Kauno Kovo 11 – osios vidurinę mokyklą”. Su šia mokykla Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyrius pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir kūrėjai savanoriai dalyvauja renginiuose, dalinasi savo atsiminimais, organizuoja ekskursijas, skatinančias jaunimo tarpe pilietiškumą.
Kaip pasiekti, kad jaunimas nevengtų karo tarnybos? Pirmiausia viskas turėtų prasidėti šeimoje. Tėvai yra tie, kurie turėtų skatinti ir ugdyti savo vaikų patriotizmą jau nuo mažų dienų. Mokykla taip pat tam turėtų skirti didesnį indėlį jaunimo ugdyme. Valstybė turi didžiulį potencialą jaunimo ugdyme, bet jo neišnaudoja. Tai signatarai, atsargos kariai, kariuomenės kūrėjai savanoriai, žmonės kurie aktyviausiai dalyvavo valstybės kūrime. O svarbiausia skatinimo sistema, įteisinta įstatymais.
Socialiniuose tinkluose pasirodė straipsniai įžeidžiantys tuos, kurie nenori tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Ir čia daugiausia reiškiasi merginos. Panelės, jūs net nežinote, kas tai yra kario tarnyba, todėl patarčiau patylėti. Tai tikrai neskatins jaunuolius tarnauti valstybei. Skatinkint savo širdies draugus tarnauti, sakykit, kad jums reikia vyro, valstybės gynėjo, o ne mazgotės.
Garantuoju, kad socialinės garantijos ir išskirtinės atlikusių karo tarnybą teisės, karo tarnybą padarytų patrauklią. Kokios socialinės garantijos? Piniginės išmokos, nuolaidos įsigyjant aukštajį išsilavinimą nėra pakankama motyvacija jaunimui. Kompensuoti 50 proc. mokesčio už mokslą nepakanka. Manau, kad tie kurie atliko privalomąją karo tarnybą, turėtų nemokėti už aukštajį mokslą. Reikia priimti įstatymą, kad valstybės tarnyboje galima dirbti tik atlikus karo tarnybą. Išlyga tik tiems, kurie dėl sveikatos problemų jos negalėjo atlikti. Tai netaikyti tiems, kurie tarnauti negalėjo del psichologo ir psichiatro neigiamų išvadų. Valstybei turi tarnauti tik lojalūs ir neturintys psichologinių ir psichinių problemų žmonės. Daug jaunimo priklauso politinėms partijoms, dalyvauja savivaldos, seimo ir europarlamento rinkimuose. Vyriausia rinkimų komisija nustačiusi, kad jaunuolis neatliko karo tarnybos iškart išbraukia iš rinkimų sąrašų. Dalyvauja jaunuolis konkurse užimti valstybės tarnautojo pareigas, neatliko karo tarnybos – šalinamas iš konkurso, prioritetas taikomas tarnavusiam. Štai ir problemos sprendimas.
Valstybė turi daug instrumentų, kaip padaryti karo tarnybą patrauklią, tik ar to nori. Valstybės vyrai, jei nežinote, kaip tai padaryti, klauskit savo piliečių ir rinkėjų, mes jums patarsime. Ir prisiminkit, kad mes jus stebime ir laukiame iš jūsų sprendimų, sprendimų, kurie leistų mums jaustis oriai ir didžiuotis savo valstybe. Jaunime, nori kurti valstybę ir įnešti savo indėlį, tuomet pirmiausia atlik savo pilietinę pareigą, pirmiausia tapk valstybės gynėju.